Painter
Inga Mrazauskaitė – šiuolaikiška tapytoja, turinti lengvai atpažįstamą braižą. Menininkė derina postmodernų požiūrį, jog procesas svarbesnis už rezultatą, ir siurrealistinį stilių, kuomet kiekvienos detalės ištapymas reikalauja techninės meistrystės. Tapytojos drobėse simbioziškai sugyvena minimalizmas, balta tyla ir baltiški reliktai, archetipai, tautiniai raštai. Autorės kūryboje vis nusidriekianti lovatiesė turi savo provaizdį. Tai – jos močiutės austos drobės. I. Mrazauskaitė atkartoja regėtus raštus ir tarsi pati ima austi. Savita ritmika nugramzdina tapytoją į meditatyvią būseną, kurioje ji susiliečia su gamta, protėviais, jų išmintimi. Šie raštai – kodai, abstrakčios morzės abėcėlės, perteikiančios neverbalizuojamus kolektyvinės pasąmonės vaizdinius.
Žmonija susijusi metafiziniu nematomu raudonu siūlu. Autorės namai – visa visata, atsiverianti per savo šaknų pažinimą. Mokslą ir mitą I. Mrazauskaitės drobės kviečia suvokti kaip dvi lygiavertes, viena kitą papildančias pažinimo prieigas. Tas pats plonytis raudonas siūlas pasitarnauja ir kaip takas tiems, kas ryžtasi žingsniuoti plonyte riba, skiriančia sąmonę ir pasąmonę, absoliutų žinojimą ir beprotybę. I. Mrazauskaitės kūrybai būdingas skruzdžių motyvas, išsiveržęs iš kolektyvinės pasąmonės, persekiojęs ir siurrealizmo tėvo Salvadoro Dali vaizduotę, tapęs vizijų simboliu.
Menininkės studija palėpėje fiziškai, materialai įvaizdina tapytojos susidomėjimą kosmosu, nakties dangumi, žvaigždynais. Ir šiuo aspektu autorės kūryba sužiba dualizmo harmonija. Į kosmosą tapytoja žvelgia ir su mitologine pasaulėjauta, santūriu tikėjimu gamtos magija, ir racionaliai, per teleskopą, tiksliųjų mokslų prizmę. Autorei rūpi ne tik dangaus šviesuliai, bet apskritai šviesa. Tamsą autorė interpretuoja tik kaip šviesos nebuvimą. Šviesos reiškinį I. Mrazauskaitė moksliškai ir kūrybiškai nagrinėja jau nuo studijų laikų. Šviesa ir šešėliai – jos drobių pagrindiniai veikėjai, įsikūnijantys į klostes, natiurmortų objektus, dieninius ar prieblandos saulės spindulius, spalvas.
Tapytojos kūryba vientisa, paženklinta kosminės tvarkos, išbaigtumo pojūčio, tuštumoje išvystos ir ištransliuotos pilnatvės. Tapytoja ieško savo kaip aisčių palikuonės identiteto. Jos melancholiškose drobėse skamba ilgesingos sutartinės. Jos muzikali tapyba kupina susimąstymo, pauzių, neskubros. Užčiuopus I. Mrazauskaitės paveiksluose išsiskleidusią atmosferą, įsiklausius į juos, šie ima šnabždėti užkeikimą, kuris pažadina mumyse glūdintį praeities kultūrų paveldą.
Inga Mrazauskaitė, gimusi 1986 m., parodas rengia nuo 2009 metų.
Menotyrininkė
Austėja Mikuckytė
Aistra gamtos reiškiniams ir fizikos dėsniams kuria unikalų, už realaus pasaulio ribų išeinantį tapytojos matymo tašką, per kurį klasikiniai pasaulio vaizdiniai virsta kontekstualia tapyba. Tarp abstraktaus postmodernizmo ir svajingo siurrealizmo skendinčiu stiliumi, autorė vaizduoja neįtikimas gamtos stichijas, architektūros ir interjero objektus, praturtindama juos unikaliai išjausta vidine patirtimi. Kiekviena kompozicinė paveikslų detalė tarsi mįslė slepia užkoduotą simbolinę prasmę – elementą, kurį sujungus su paveikslo vizija, gaunama kontekstuali ir daugiasluoksnė dėlionė. Čia autentiški lietuviškų drobių raštai subyra fantastiniuose natiurmortuose, audeklai tampa mūrais ar gamtos dalimis, o visatos reiškiniai maišosi su fizikos teorijomis. Ryškiai juntamas autorės polėkis erdvę kuriančiai švelniai šviesai dar labiau išryškina spalvos ir šviesos žaismą, aiškiai sustiprinantį fantastinių kompozicijų nuotaiką.
Tapytoja savo darbais dalinasi unikalia pasaulėjauta, kurioje vertinga tampa tai, kas kuria ne visada akivaizdžiai suvokiamą estetinį pasigerėjimą. Menininkė siekia įtraukti žiūrovą į gilesnį dialogą su paveiksle vaizduojamomis simbolinėmis vizijomis ir atrasti savo asmeninę patirtį siurrealistiniuose darbuose. „Svarbu, kad žmogus atrastų, tai, ką žino, bet baigia pamiršt – realybė nėra tik tai, ką galima paliest, bet labiau tai, ką galima pajausti.”