DEAD SOCIAL
Kuratorė Monika Barbara Srodon
BOLIM JEON (Pietų Korėja)
P MULLIGAN (Jungtinė Karalystė)
BIRUTĖ NOMEDA-STANKŪNIENĖ (Lietuva)
ANNA SALMANE (Latvija)
MONIKA BARBARA SRODON (Lenkija)
RUTH WATERS (Jungtinė Karalystė)
(Scroll down for English)
Birželio 3 d. „GODÒ galerija“ pristato tarptautinę grupinę tarpdisciplininio meno parodą „DEAD SOCIAL“, kurioje šešios meno kūrėjos, naudodamos tradicines ir šiuolaikines priemones, kritiškai apmąsto mirties temą socialinės medijos kontekste. Paroda lankytojams atveriama nuo 16 val., atidarymo dieną juos pasitiks parodos organizatoriai, kurie pristatys autorius ir parodos idėją.
Paroda nagrinėja skaitmeniniame amžiuje iškilusius klausimus: ar interneto technologijos garantuoja asmens nemirtingumą per įrašų publikavimą internete? Ar mes pasiduodame savigailai ir stipriname savo įvaizdį, kai miršta mūsų mylimi žmonės ir gedime jų viešai? Ar tai, kas yra intymu ir privatu, laikoma vertinga, jei negalime to parodyti?
Mūsų suvokimas apie identitetą ir subjektyvumą pasikeitė. Socialinė medija siūlo tokį viešumą, koks anksčiau buvo prieinamas tik žinomiems žmonėms. Dabar kiekvienas gali jaustis kaip garsenybė ir viskuo, kas turi prasmę, turi būti dalinamasi. Skaitmeniniame amžiuje žmogaus gyvenimas susiaurėja iki duomenų, taigi, jei kažkas nėra dokumentuota, vadinasi, tai niekada neįvyko. Iš mūsų tikimasi transliuoti intymumą, o reikšmingi ir svarbūs dalykai, tokie kaip mirtis, paverčiami grafiniais vaizdais ir subanalinami.
Nepaisant daugiakrypčio požiūrio į temą, visos šios menininkės diskutuoja apie tokius svarbius dalykus kaip buvimas internete, apsimetinėjimas, gedėjimas internete, amžinybės ir nemirtingumo baimė, šventa vs. profaniška, atavistiniai poreikiai ar socialinės medijos vaidmuo politikoje. Autorės šias temas nagrinėja ir iš šono žvelgdamos į save, ir pasitelkdamos humoro jausmą.
Žmonės karštligiškai kuria ir dalinasi vaizdais socialinėje medijoje. Tas pats pasakytina ir apie žmonių, kurie mirė, nuotraukas. Mirusiųjų vaizdai lieka cirkuliuoti socialinėje medijoje, susilieję su kita informacija, ir transformuoja mirusiųjų gyvenimus į vaizdinius duomenis. Bolim Jeon savo kūrinyje „Pomirtinis gyvenimas: socialinė medija“ / After Life: Social Media (2020) paliečia Budistų mitą – pagal jį, žmonės, kurie miršta nepasiekę nušvitimo, įstringa amžiname gimimo, mirties ir atgimimo cikle. Jie lieka Jungyu būsenoje (49 dienų periodas po mirties prieš naują gimimą). Jei sąlygos atgimti nėra palankios, mirusiųjų sielos septynias dienas kenčia pakartotinį gimimą ir mirtį, ir šis 7 dienų periodas kartojasi 7 kartus, kol pasiekiami 7 tarpiniai periodai (49 dienos). Jeon darbas susideda iš 49 muilo kaladėlių, kurios simbolizuoja 49 dienų periodą, o ant jų įspausti 7 pragaro karalių, kurie teisia sielas po mirties, vaizdai. Autorei „mirties cirkuliacija“ socialinėje medijoje yra kaip Jungyu būsena – velionių vaizdai šmėžuoja tarp įprastų vaizdų ir yra kruopščiai nagrinėjami, tačiau tuo pat metu tai yra perėjimo į naują egzistavimo būdą laikotarpis. Jeon savo instaliacijai renkasi muilą dėl šios medžiagos savybių, kurios žymi gimimo, mirties ir atgimimo ciklą, kai tuo tarpu video projekcija ant muilo perkelia raktinius žodžius, susijusius su mirtimi ir dažnai šmėžuojančius socialinėje medijoje, ir Budizmo mirties simbolį (ratą), transformuotą į kitus vaizdus.
Menininkės P Mulligan požiūris į parodos temą visiškai kitoks. Sužavėta XVII a. leidinių iliustracijų ji nagrinėja tradicinės spaudos metodus ir spaudinių istoriją. Remiantis britų istoriniais įrašais, kiekviena karta perrašo Anglijos pilietinio karo (1641-1651) istoriją. Tačiau ši karta ją ištraukia iš knygų ir perkelia į realų gyvenimą; naujas Anglijos pilietinis karas vyksta ne pamfletuose, o socialinėje medijoje. Jos kūriniuose „Pulk jį, Pudeli, Kąsk jam, Peperi“ arba „Šuo, šuo, mažasis Karalius“ / ‘To Him Pudel, Bite Him Peper’ or ‘Dog, Dog, Tiny King’ (2019-2020) vaizdai perkuria pradinius Anglijos pilietinio karo pamfletų archetipus: gyvūnai atspindi ir šių laikų gyvuliškumą, vis dar primindami apie atavistinius poreikius. Naudojami vaizdai atskleidžia užgniaužtų atavistinių poreikių poveikį, kai paskutinis noras prieš mirtį oportunistiškai skinasi naują, dar nesureguliuotą, necenzūruotą kelią į aplinką per skaitmenines priemones. Tai žiaurus, destruktyvus, sadistinis, infantilus, anarchistinis noras, siekiantis skaldyti ir sunaikinti.
Birutė Nomeda-Stankūnienė savo darbuose analizuoja gedėjimo procesą, kuris gali paveikti mūsų elgseną socialinėje medijoje. Autorės abstraktūs darbai atskleidžia su gedulu susijusius jausmus, tokius kaip kančia, liūdesys ir pyktis. Ji naudoja popierines servetėles, kurios dažnai naudojamos mums verkiant, ir atsargiai renkasi spalvas bei potėpius atspindėti psichologinę traumą, trapumą, jautrumą ir melancholiją, kurią patiriame gedėdami: „Tweets and Retweets” 1, 2, 3 (2019). Mėlynas ir juodas rašalas, naudojamas kūrinyje „Mirusių žmonių Facebook paskyros“ / ‘Profiles of Dead People on Facebook’ (2019), priverčia susimąstyti apie vaiduokliškas figūras, ašaras ir užuojautą. Stankūnienės požiūriu, socialinė medija sukuria papildomą apsauginį sluoksnį, saugantį mus nuo išorinio pasaulio ir leidžiantį mums paslėpti savo širdgėlą, kol būsime pasiruošę priimti realybę. Todėl kai žiūrime į „Gedulas po priedanga“ / ‘Mourning Under the Cover’ (2019), galime įsivaizduoti antklodę ar monitorių ir kažką už jo pasislėpusį bei paskendusį savo sielvarte.
Į mirties socialinėje medijoje temą įbėrus žiupsnį druskos, šmėkšteli ir cinizmo gaidos. Anna Salmane kūrinys „Pomirtinis“ / ‘Postshumous’ (2019-2020) apima seriją 12-os Facebook įrašų, kurie yra tarsi instrukcijos autorės partneriui po jos mirties. Šis darbas kiek humoristiškai kelia klausimus apie socialinių medijų paskyrų privatumą ir neapibrėžtumą, kaip reikėtų elgtis su šiomis paskyromis, kai jų savininkai miršta. Tuo tarpu „Imk šitą“ / ‘Take This’ (2020) yra serija 6 asmenukių, redaguotų su pasendinimo programėlėmis ir atspausdintų ant akmeninės keraminės plokštės. Autorė nusprendė nepalikti neabejotinai patvariausio savo portreto atsitiktinumui ir padaryti tobulą fotografiją prieš savo mirtį.
Skelbdami įrašus socialinėje medijoje, kurioje dažnai užsidedame kaukes ir demonstruojame nerealistišką savo vaizdą, mes galime įsitraukti į narcisistinę elgseną. Taip gali nutikti ir minint kažkieno mirtį. Ši duoklė mirusiajam socialinėje medijoje atskleidžia ir mūsų liūdesį, ir kartu poreikį sustiprinti savo pačių įvaizdį. Monika Barbara Srodon savo darbuose „Emocinės paramos konfeti mano Davidui Bowie“ / ‘Emotional Support Confetti for My David Bowie’ (2020), „Sielvarto sluoksniai“ / ‘Layers of Grief’ (2019) apima meninius komentarus apie gedėjimą internete ir duoklės kultūrą, pastebimą socialinėje medijoje. Tuo tarpu kūrinyje „Tie, kurie eina paviršiumi, daro tai rizikuodami (Oscar Wilde)“ / ‘Those who go beneath the surface do so at their peril’ (Oscar Wilde) (2019) autorė sujungia dvi savo pačios mirties atspindžio fotografijas, šiais savo abstrakčiais meno kūriniais sukurdama abejonę, kur krypsta mūsų dėmesys, darant asmenukes. Srodon koliažai susideda iš rastų objektų, tokių kaip mobiliojo telefono ekranai ir negatyvai, reprezentuojantys naktį, tamsą ir mirtį. Ji taip pat naudoja savo mirusios katės Mishka vaizdą ir kuria intymius iškarpų albumų puslapius, parodydama, kaip pasikeitė tradiciniai įamžinimo būdai: „Prisiminimų skiautinys“ / ‘Patchwork of Memories’ (2020), „Mūza“ / ‘Muse’ (2020). Savo skulptūrinėje instaliacijoje „Neoliberali žaidimų aikštelė: Beždžionių karstyklė / Korikas“ / ‘Neoliberal Playground: Monkeybars / Hangman’ (2021) autorė atspindi neoliberalią socialinės medijos pusę ir jos įtaką mūsų psichinei sveikatai bei žemam pasitikėjimui savimi, kuris kartais veda į savižudybę. Kūrinys siekia pajuokti mūsų konkurencingą elgeseną internete – menininkė imituoja sėkmės ištroškusių influencerių pozas ir žodžio „ikona“ formas.
Kai naudojamės internetu, mes paliekame pėdsakus, kurie nedingsta ir po to, kai mirštame. Ruth Waters video kūrinys „Redsky66“ (2017) užsimena apie kylančius neapibrėžtumus mūsų skaitmeniniame amžiuje ir pasakoja istoriją apie neramų vidutinio amžiaus vyrą, kuris turi Apeirofobiją (baimę amžinybei). Filmas sujungia rastą filmuotą medžiagą su „Skype“ įrašu ir pateikia pusiau fikcinį interviu su Redsky66, kuriame autorė vaidina „menininko“ personažą. Interviu prasideda ištrauka iš filmo „Bill and Ted’s Bogus Journey” (1991), kur į kosmosą įtraukiama pora jaunuolių, ir tai yra momentas, kai Redsky66 apima visą gyvenimą trunkanti baimė. Interviu tęsiantis, mes matome, kaip ši baimė auga ir iš liguisto susižavėjimo virsta sekinančia fobija. Šis lūžis įvyksta, kai Redsky66 atsiduria Twitter‘io audros epicentre. Savo darbe Waters atsargiai atskleidžia, kaip mūsų buvimas internete gali greitai tapti amžinu įrašu apie didžiąsias gyvenimo klaidas. Kūrinys remiasi autorės asmenine ekstremalios fobijos patirtimi ir nagrinėja, kaip tokie nerimo sutrikimai sustiprėja skaitmeniniame amžiuje.
APIE AUTORES:
BOLIM JEON (KR) – korėjiečių tarpdisciplinio vizualiojo meno kūrėja, gyvenanti Londone. Ji yra įgijusi Medijų ir kino bakalaurą bei Verslo administravimo bakalaurą Ewha Womens universitete Seule, Pietų Korėjoje. Šiuo metu autorė siekia Informacinės patirties dizaino magistro laipsnio Karališkajame menų koledže (Royal College of Art) Londone, Jungtinėje Karalystėje. Nepaisant to, kad Jeon nėra įgijusi meno ir dizaino specializacijos, ji pasižymi smalsumu ir meno supratimu. Autorę dažnai įkvepia jos pačios istorijos, o vaizduodama šiuolaikinę visuomenę ji dažnai pasitelkia eksperimentinį požiūrį. Jeon naudoja įvairias raiškos formas, įskaitant piešimą, instaliacijas ir vaizdo įrašus, kad surastų geriausią būdą perteikti savo koncepcijas. Pagrindiniai jos domėjimosi laukai yra pasikartojantys žmogaus elgesio įpročiai ir subjektyvumas. Jeon dažnai diskutuoja tokiomis temomis kaip ritualai, žmogaus žvilgsnis, santykiai ir tabu, ir į savo kūrybą atsineša unikalių konceptualių objektų iš visiškai skirtingų disciplinų.
Jeon kūriniai yra rodyti tarptautinėse parodose, įskaitant Time Capsule: Material Cultures Immaterial Identities Karališkajame menų koledže Londone ir Spot Color Show studijoje JAJU Seule.
www.bolimjeon.com
BIRUTĖ NOMEDA-STANKŪNIENĖ (LT) – tapytoja, gyvenanti ir dirbanti Vilniuje, Lietuvoje. Jos kelias iki meno pasaulio buvo pilnas netikėtų atradimų ir iššūkių. 1987 m. baigusi studijas Kauno technologijų universitete, ji dirbo kaip inžinierė ir administratorė ir beveik po dviejų dešimtmečių, 2003 m., atsidavė savo gyvenimo aistrai ir tapo profesionalia menininke. 2009 m. baigė studijas Vilniaus dailės akademijoje ir tuomet visiškai pasinėrė į kūrybinį darbą. 2017 m. ji lankė šiuolaikinės tapybos kursus Slade vasaros mokykloje (Slade Summer School) Londone ir po metų jai buvo suteikta rezidencija. Nomeda-Stankūnienė naudoja tradicines priemones bei gryną ir intensyvią spalvų paletę savo abstraktaus ekspresionizmo darbuose. Ji domisi žmogaus būties trapumo ir reliatyvumo temomis.
Nomeda-Stankūnienė yra surengusi tris solo parodas Jungtinėje Karalystėje, kur jos darbai buvo pastebėti bei anonsuoti regioninės ir tarptautinės žiniasklaidos, įskaitant BBC Radio Solent ir CNC News/Xinhua (Kinijos nacionalinės naujienų agentūros). Remiantis autorės paveikslais, 2011 m. buvo išleista knyga Seven Feelings According to the Book of Job, autorė buvo pristatyta IUOMA leidiniuose Slow Art Day ir Hieronymus Bosch Plaza.
www.birutenomeda.com
P MULLIGAN (JK) yra lektorė ir praktikuojanti vizualiųjų menų kūrėja, gyvenanti ir dirbanti Londone. Mulligan savo kūryboje naudoja tapybą, grafinius spaudinius ir rašymą bei nagrinėja, kokį santykį spaudiniai ir skaitmeninė fotografija turi su tapyba ir politinėmis, istorinėmis bei psichoanalitinėmis struktūromis, atskleistomis per naujai apibrėžtas tapybos galimybes. Mulligan ypač gilinasi į šiuolaikines politines kultūras ir jų įsikūnijimą į skaitmeną, analizuodama senesnę istoriją ji ieško gilesnių atavistinės pasąmonės gijų. Įgijusi Londono Goldsmiths universiteto dailės bakalaurą ir Edinburgo universiteto meno magistrantūrą (specializacija – meno istorija ir antropologija) Mulligan neseniai baigė antrosios pakopos studijas Turps meno mokykloje Londone, Jungtinėje Karalystėje.
Tarp naujausių autorės projektų – The Visitors Goldsmiths NX projektų erdvėje (2016), Invasion Manual or How To Act In Extreme Situations Or Instances Of War galerijoje „Art Lacuna“ (2016), Rise & Fall galerijoje „Blake Studios“ kartu su Anna Salmane (2018), Return Slade vasaros mokyklos rezidencijoje (2018), Of Possible Configurations galerijoje „A-Side B-Side Gallery“ (2018), Death in the Age of Social Media galerijoje „Deptford Does Art“ (2019) ir Depictions of Living meno paviljone Londone (2020).
www.pmulligan.eu
ANNA SALMANE (LV) yra vizualiojo meno kūrėja, gyvenanti Rygoje, Latvijoje. Jos technikų spektras svyruoja nuo tapybos tušu, molio skulptūrų lipdymo iki garso instaliacijų bei fotografijos. Salmane darbuose nagrinėjami praradimo, pažeidžiamumo ir pavojaus jausmai, dažnai pasitelkiant žaismingą sarkastišką manierą. Salmane kūrybą įkvepia skirtingos temos, o naujausius darbus inspiravo dykumos balerinos Martos Becket gyvenimas ir geologinis „einančių akmenų“ reiškinys; Berthos personažas Charlotte Bronte romane „Jane Eyre“; internetiniai vaizdai apie Ukrainos namus, sunaikintus karo su Rusija metu. Atsižvelgdama į jau esamą medžiagą ir ją perdirbdama pagal savo perspektyvą autorė suteikia galimybę iš naujo įsivaizduoti ribas tarp fakto ir fikcijos.
Salmane yra įgijusi filosofijos magistro laipsnį Latvijos universitete (2007) ir dailės bakalaurą auksakalio specialybėje Londono universitete (2014). Kūrinius ji eksponavo solo ir grupinėse parodose Latvijoje: Nacionaliniame dailės muziejuje, Rašymo ir muzikos muziejuje ir Šiuolaikinio meno centre, taip pat tarptautiniu mastu: „Tartu meno namuose” Estijoje ir „ArtLacuna“ Londone, „Surface Gallery“ Notingame, Jungtinėje Karalystėje ir kt. 2017 m. Salmane gavo Latvijos šiuolaikinio meno apdovanojimą „Purvīša balva“ už bendrą meno kūrinį „Daina“.
www.salmane.co.uk
MONIKA BARBARA SRODON (PL) – mišrios medijos instaliacijų kūrėja ir kuratorė, gyvenanti Londone, Jungtinėje Karalystėje. 2015 m. ji studijavo Dailės bakalaurą Londono Goldsmiths universitete, o taip pat yra įgijusi Anglų kalbos filologijos magistrą (specializacija – amerikiečių literatūra) Silezijos universitete Lenkijoje.
Srodon darbai yra kruopščiai sukonstruoti ir daugiasluoksniai. Jai patinka savo idėjas išreikšti per spalvingus skulptūrinius darbus, tapybą, koliažus ir performansus, tačiau dažniausiai tai daro pasitelkdama foto objektyvą. Srodon remiasi savo pačios subjektyvia patirtimi kaip nuorodos tašku ir ypač domisi estetika kaip meno ašimi, politika, socialine tvarka. Ji žavisi fotografijos negatyvais – jų vizualine kokybe, prasme ir simbolizmu, ir naudoja juos įvairiais būdais. Tarp Srodon darbų temų – neigiami gentrifikacijos, regeneracijos ir reklamos aspektai, interneto poveikis žmonėms ir sudėtingas socialinės žiniasklaidos santykis su laisvosios rinkos kapitalizmu.
Srodon savo darbus yra eksponavusi įvairiose Londono galerijose. Pastarojo laiko projektai: Invasion Manual or How To Act In Extreme Situations Or Instances Of War galerijoje „Art Lacuna“ (2016), SoLow Show galerijoje „Backroom Gallery“ (2016) ir Death in the Age of Social Media galerijoje „Deptford Does Art“ (2019). 2015 m. ji buvo apdovanota „Space Studios“ absolventų stipendija.
www.monikasrodon.com
RUTH WATERS (JK) dirba su kinu, garsu, animacija, tekstu ir instaliacijomis. Ji analizuoja, kaip vėlyvoji kapitalistinė tinklinė visuomenė veikia mūsų nerimo lygį. Taip pat tyrinėja mūsų psichinės sveikatos santykį su platesnėmis socialinėmis ir politinėmis problemomis, organizuoja interviu, rašo scenarijus, dirba su aktoriais ir kuria video medžiagą. Šie kūriniai – dažnai tamsūs humoristiniai apmąstymai apie tai, ką reikia patirti ir pabandyti įveikti – nerimą. Waters šiuo metu kuria Kingsgeito projektų erdvėje Londone ir jau yra atlikusi rezidenciją „Arcus“ projektinėje erdvėje Japonijoje, kur vykdė 100 dienų tyrimą. Menininkė įgijusi dailės magistro laipsnį Londono universitete.
Paskutinės autorės ekspozicijos: „Push Your Luck“ galerijoje „Island“, Briuselyje (2019); „All About You“ projektų erdvėje „Koppel Project Hive”, Londone (2019); Tarptautinėje Maskvos jaunojo meno bienalėje, Makvoje (2018); „White Shadows“ meno centre „Wumin“ Cheongju, Šiaurės Korėjoje (2018); „Seep“ galerijoje „Peer“, Londone (2017); „Cacotopia” galerijoje „Anna Kultys“, Londone (2017) ir „Solopreneur” projektų erdvėje „Kingsgate Projects“, Londone (2016). Waters buvo apdovanota „Goldsmiths MFA Studio Award 2016“, įskaitant stipendiją ir metų rezidenciją „Acme Studios“. Pirmoji jos personalinė paroda bus atidaroma 2021 m. „Kingsgate Projects“, Londone.
www.ruthwaters.co.uk
[EN]
Vilnius art space “GODÒ gallery” is presenting the international group exhibition “DEAD SOCIAL” which brought together six female multi-disciplinary artists to critically reflect on the subject of death in the social media context.
PV 3rd June 2021 4 PM
Exhibition dates: 3rd-30th June 2021
The exhibition raises questions that have become relevant in the digital age: does internet technology guarantee immortality through publishing online? Are we indulging in self-pity and enhancing our self-image when people we love die and we grieve publicly? Is what is intimate and private considered valuable when it cannot be shown? Our understanding of identity and subjectivity has changed. Social media offers the type of publicity platform previously available only to the famous. In the digital age human life is reduced to data so if something is not documented it means it never happened.
Despite manifold approaches to the theme artists discuss important subjects such as: online presence, pretence, grieving online, fear of eternity and immortality, sacred vs. profane, atavistic urges, or the role of social media in politics, with both distance to themselves and a lot of sense of humour.
People obsessively produce and share images on social media. The same applies to pictures of people once they have passed. The images of the dead remain in circulation, blend with other information, and transform the lives of the dead into visual data. Bolim Jeon in her work After Life: Social Media (2020) reaches for a Buddhist myth according to which humans who die without attaining enlightenment are trapped in the eternal cycle of birth, death, and rebirth. They remain in the state of Jungyu (a period of 49 days after death before the next birth). If the conditions for rebirth are not favourable, the souls of the dead suffer repeated births and deaths for seven days, and the 7 day period repeats 7 times until a total of 7 intermediate periods (49 days) elapses. Jeon’s work consists of 49 soap blocks, which symbolise the 49-day period, with images of the 7 kings of hell who judge the souls after death imprinted on them. For Jeon the ‘circulation of death’ on social media is like the stage of Jungyu- the images of the deceased are floating with the ordinary images and they are scrutinised but at the same time it is a period of transition into a new mode of existence. Jeon chooses soap for her installation because of its material qualities that indicate the birth, death and rebith cycle, while the video projection on the soap blocks shows both the keywords related to death that frequently appear on social media and the Buddhist symbol of death (wheel) transforming into different images.
P Mulligan’s approach to the theme is entirely different. Fascinated with 17th century printed cartoons, she examines traditional print methods and print history. According to British historical records every generation of historians refights the English Civil War (1641-1651). In case of this generation, however, the fight creeps out of the history books into real life, and the new English Civil War is being fought not through pamphlet but social media. Thus, in her work ‘To Him Pudel, Bite Him Peper’ or ‘Dog, Dog, Tiny King’ (2019-2020) the imagery reinvents the archetypes of the original English Civil War pamphlets: animals are still ciphers in this modern-day bestiary, still hinting at more atavistic urges beneath. The imagery employed is a symptom of the incomplete suppression of atavistic urges, where the death wish, opportunistically finds a new as yet unregulated, uncensored, unguarded route to the surface by digital means. It is cruel, destructive, sadistic, infantile, and anarchic – wishing to divide and destroy.
Birutė Nomeda-Stankūnienė focuses in her work on the process of mourning that can influence our activities on social media. Her abstract paintings depict the feelings associated with mourning such as anguish, sadness and anger. She uses tissue towels, which we often use when we weep and carefully chooses colours and strokes to portray the psychological trauma, the fragility, sensitivity and melancholy we experience when we mourn: ‘Tweets and Retweets-1’ (2019), ‘Tweets and Retweets-2’ (2019), ‘Tweet’ (2019). The blue ink marks in ‘Profiles of Dead People on Facebook’ (2019) make us think of ghostly figures, tears and condolences. For Stankūnienė social media constitute an additional layer protecting us from the outside world and letting us hide our heartbreak until we are ready to accept our reality. Thus, when we look at her ‘Mourning Under the Cover’ (2019) we can imagine a duvet or a silver screen and someone hiding underneath, absorbed in his or her pain.
Since the subject of death in the social media context can be taken with a pinch of salt it encourages cynicism to loom. Anna Salmane’s ‘Postshumous’ (2019-2020) is series of 12 Facebook posts intended as instructions to the artist’s partner to be carried out after her death. The work is a humorous take on privacy issues concerning social media accounts and the unclear question as to what should be done with these accounts once their owners pass away. ‘Take This’ (2020) on the other hand, is a series of 6 selfies edited using an ageing app and printed on headstone ceramic plates. The artist has decided not to leave arguably the most lasting portrait to chance and to make the perfect photograph well in advance of her death.
When we post on social media we may indulge in narcissistic behaviour, often putting on masks and projecting unrealistic images of ourselves. This can be true even when commemorating someone’s death. Tributes on social media reveal both sadness and our need to enhance our own image. Monika Barbara Srodon’s ‘Emotional Support Confetti for My David Bowie’ (2020), ‘Layers of Grief’ (2019) constitute artistic comments on mourning online and the tribute culture we observe on social media, while in ‘Those who go beneath the surface do so at their peril (Oscar Wilde)’ (2019) the artist combines two photographs of her own reflection in death denoting abstract artworks to question where our focus goes when we take selfies. Srodon’s collages consist of found objects such as mobile phone screens and negative images, which represent night, darkness and death. She also uses the image of her deceased cat Mishka and creates intimate scrapbook pages showing how the traditional domestic modes of commemorating have changed: ‘Patchwork of Memories’ (2020), ‘Muse’ (2020). In her sculptural installation ‘Neoliberal Playground: Monkeybars / Hangman’ (2021) she reflects on the neoliberal side of social media and its impact on mental health and low self-esteem sometimes leading to suicide. The work aims to ridicule our competitive behaviour online – the artist strikes poses that imitate aspiring influencers and forms the word ‘icon’.
When we use the internet we leave traces that remain in the network after we die. Ruth Waters’s ‘Redsky66’ (2017) hints at the emerging uncertainties of our digital era and tells the story of an anxious middle aged man who has Apeirophobia (fear of eternity). The film integrates found footage with a Skype recording and takes the format of a semi-fictionalised interview with Redsky66, where Waters, plays the character of ‘artist’. It opens with a clip from ‘Bill and Ted’s Bogus Journey’ (1991) where the pair get sucked into outer space and it was in this moment that Redsky66’s lifelong fear originated. As the interview progresses we see how this fear evolves from morbid fascination into debilitating phobia. This shift occurs when Redsky66 finds himself at the epicentre of a twitter storm. Within the piece Waters carefully unpicks how our online presence can quickly become an eternal record of life’s great mistakes. The piece draws on the artists own experience of having an extreme phobia, and examines how such anxiety disorders are amplified in the digital age.
ABOUT THE ARTISTS:
BOLIM JEON (KR) is a Korean interdisciplinary visual artist based in London. She obtained her BA in Broadcasting and Film and BBA in Business Administration at Ewha Womens University in Seoul, South Korea. She is currently pursuing her Master’s degree in Information Experience Design at the Royal College of Art, London, UK. Despite not majoring in art and design, Jeon is very inquisitive and has an understanding of art. She is often inspired by her own stories and willing to pursue experimental approaches to depict modern society. Jeon has been using diverse forms of expression including drawings, installations, and videos, to find the best way to convey her concepts. Her major interests are: the repetitive routines of human behaviour, and subjectivity. She often discusses themes such as: rituals, human gaze, relationships and taboos and brings in unique conceptual objects from completely different disciplines.
Jeon’s artworks have been shown in exhibitions internationally, including Time Capsule: Material Cultures Immaterial Identities at Royal College of Art, London, and Spot Color Show at studio JAJU, Seoul.
www.bolimjeon.com
BIRUTE NOMEDA-STANKUNIENE (LT) lives and works in Vilnius, Lithuania and is a painter. Her road to the world of arts has been full of unexpected discoveries and challenges. After graduating from Kaunas University of Technology in 1987, she worked as an engineer and administrator, and almost two decades later, in 2003, delved into her lifelong passion and became a professional artist. She graduated from Vilnius Academy of Arts in 2009, and then fully immersed herself in her creative work. In 2017 she attended Contemporary Painting Course at Slade Summer School and in the next year was granted a residency there. Nomeda-Stankuniene works with traditional media, choosing clear and intense colour pallets for her abstract expressionistic paintings. She is interested in the fragility and relativity of human existence.
Nomeda-Stankuniene has held three solo exhibitions in the UK, where her works received coverage by regional and international media, including the BBC Radio Solent and CNC News/Xinhua (China’s National News Agency). Based on the artist’s paintings, the book titled Seven Feelings According to the Book of Job was published in 2011 and she has been featured in the publications of the IUOMA, Slow Art Day and Hieronymus Bosch Plaza.
www.birutenomeda.com
P MULLIGAN (UK) is a lecturer and practising visual artist living and working in London. Mulligan’s practice spans painting, printmaking, and writing, investigating the relationship print-based and digital photographic imagery has with painting and the political, historical and psychoanalytic frameworks revealed through the reframing capacities of the painting medium. Mulligan is obsessed with contemporary political cultures and their digital incarnation, mining them for older histories and deeper strands of the atavistic unconscious. A graduate from Goldsmiths’ Fine Art BA and Edinburgh University General Arts MA (majoring in Art History & Anthropology), Mulligan recently completed postgraduate study with Turps Banana, London, UK.
Recent projects include: The Visitors (Goldsmiths NX Project Space, 2016), Invasion Manual or How To Act In Extreme Situations Or Instances Of War (Art Lacuna, 2016), Rise & Fall (Blake Space, 2018), with Anna Salmane, and group shows, Return (Slade Summer School Residency, 2018), Of Possible Configurations (A-Side B-Side Gallery, 2018), Death in the Age of Social Media (Deptford Does Art, 2019), and Depictions of Living (Art Pavilion, 2020).
www.pmulligan.eu
ANNA SALMANE (LV) is a visual artist living in Riga, Latvia. Salmane’s works range from ink paintings and clay sculptures to sound installations and photography. Her works deal with feelings of loss, vulnerability, and peril, often in a playful tongue in cheek manner. Some of her recent inspirations include the life of the desert ballerina Marta Becket and the geological phenomenon of ‘sailing stones’; Bertha’s character in Charlotte Bronte’s novel Jane Eyre and online images of Ukrainian homes destroyed during the war with Russia. Taking an already existing material and reworking it according to her perspective, gives Salmane the chance to re-imagine boundaries between fact and fiction.
Salmane was awarded an MA in Philosophy, the University of Latvia (2007) and a BA in Fine Art from Goldsmiths, the University of London (2014). She has had her works exhibited in solo and group shows in Latvia at Latvian National Museum of Art, Latvian Museum of Writing and Music, and Latvian Centre for Contemporary Art, as well as internationally at Tartu Art House in Estonia and ArtLacuna, London; Surface Gallery, Nottingham, the UK, and others. In 2017, Salmane received Latvian contemporary art award Purvīša balva for the collaborative artwork Song.
www.salmane.co.uk
MONIKA BARBARA SRODON (PL) is a mixed-media installation artist and curator based in London, UK. She studied BA Fine Art at Goldsmiths, University of London (2015), but also has an MA in English Philology (2002), specialising in American literature from the University of Silesia, Poland.
Srodon’s works are often carefully constructed and multi-layered. She enjoys expressing her ideas through colourful sculptural work, painting, collage and performance but her practice is predominantly lens-based. Srodon uses her own subjective experience as a reference point and is particularly interested in aesthetics as central to art, politics and social order. She has been fascinated with photographic negatives – their visual quality, meaning and symbolism, and has been using them in a variety of ways. Themes in her work include: the negative aspects of gentrification, regeneration and advertising, the impact of internet on humans, and social media‘s complicated relationship with free market capitalism.
Srodon exhibited in various London galleries. Recent projects include: Invasion Manual or How To Act In Extreme Situations Or Instances Of War (Art Lacuna, 2016), SoLow Show at Backroom Gallery (2016) and Death in the Age of Social Media (Deptford Does Art, 2019). She was the recipient of Space Studios Graduate Bursary Award (2015).
www.monikasrodon.com
RUTH WATERS (UK) works with film, sound, animation, text and installation. Her practice explores the ways late capitalist networked society impacts our levels of anxiety. She explores the relationship between our mental health and broader social and political issues through interviews, writing scripts, working with actors and creating video works. These are often darkly humorous reflections on what is to experience – and try to overcome – anxiety. Waters is currently AIR at Kingsgate Workshops, London and has recently completed a 100 day research residency at ARCUS Project in Japan. She holds an MFA in Fine Art from Goldsmiths, University of London.
Recent shows include Push Your Luck, Island, Brussels (2019); All About You, Koppel Project Hive, London (2019); The Moscow International Biennale for Young Art, Moscow (2018), White Shadows at Wumin Art Center, Cheongju, South Korea (2018); Seep at Peer Gallery, London (2017); Cacotopia at Annka Kultys Gallery, London (2017) and Solopreneur at Kingsgate Projects, London (2016). She was the recipient of the Goldsmiths MFA Studio Award 2016 including a grant and a year residency at Acme Studios. Her first solo show opens in 2021 at Kingsgate Projects, London.
www.ruthwaters.co.uk