Menininkių duetas – sutemų tapytoja Lena Chvičija ir grynosios tapybos tradicijas tęsianti Jurga Augustaitytė – jungtinėje tapybos parodoje „Ką matai?“ savo darbais tarpusavyje tarsi mezga dialogą. Abi jos nagrinėja tas pačias temas, tačiau tai daro pasitelkdamos savitą kūrybinę kalbą. Dvi skirtingos kalbos, dvi interpretacijos, du matymai.

Paroda vyks iki gruodžio 12 d.

– – –

Sekdamas Lenos Chvičijos paveikslų mėlynas erdves sutinki netikėtus blyksnius, šviesos sklidimą. Tai – apie sutemų paslaptingumą ir miesto gyvenimo transformaciją naktyje.

„Mėgstu klaidžioti po tamsų miestą ir neskubėdama žvilgčioti pro apšviestų patalpų langus-ekranus: galima įžvelgti bent jau lubų aukštį, interjero fragmentus, gyventojų figūras ar šešėlius. Kartais balkonuose ar atviruose languose siluetai su cigaretėmis ar akiniais rankose teisinasi ar ginčijasi, kartais siluetai pasižymi ypatingu taktiliškumu, leidžiančiu įsivaizduoti šių užuominų raidą”, – pasakoja autorė.

Didelio formato drobėse šaltais atspalviais konstruojama gilios mėlynos spalvos erdvė. Iš pradžių žvilgsnį patraukia griežta ir stabili paveikslo konstrukcija, bet toliau – slysta subtilus šviesos žaismas, šviesa sklaido gilios mėlynos vėsą, staiga uždega stogą ar atplėšia dangaus lopinėlį. Tai tvirta ir pasitikinti sutemų kelio žinovės tapyba.

L. Chvičija nuosekliai tapo ir nuo 2008-ųjų kasmet rengia personalines parodas Lietuvoje ir užsienyje: Nyderlanduose, Lenkijoje, Serbijoje, Bulgarijoje, Moldovoje, Belgijoje ir kt.

2020 m. autorė VDA įgijo Molbertinės tapybos restauravimo magistro laipsnį, 2004 m. VPU – Dailės didaktikos magristro laipsnį. 2002 m. VPU baigė Dailės ir technologijų bakalauro studijas.

Jurga Augustaitytė mokėsi J. Vienožinskio dailės mokykloje, 1990-1996 m., istorinio lūžio momentu, studijavo Vilniaus dailės akademijoje, kur baigė tapybos specialybę. Jai teko mokytis pas ryškiausius to meto tapytojus-„žvaigždes“: K. Dereškevičių, V. Karatajų, K. Zapkų, M. Skudutį, L. Surgailį, J. Gasiūną, A. Šaltenį.

Egzistuoja toks teiginys, kad kiekvienas dailininkas visą savo gyvenimą kuria vieną paveikslą. Kita plačiai paplitusi mintis, – kad šis paveikslas yra kūrėjo autoportretas. Tad menininko darbo vaisiai – daugybė skirtingomis formomis sukurtų autoportretų, pasakojančių istorijas apie jį patį.

Labai dažnai J. Augustaitytės darbuose matomos simbolinės mizanscenos, kuriose perskaitoma gera piešimo mokykla, akivaizdžiai pastebimas „grynosios tapybos tradicijos“ tęstinumas, absoliučiai originalus tapytojos pasaulio matymas, įtaigiai kuriama atmosfera, paliekanti erdvės netikėčiausioms žiūrovo interpretacijoms.