Rugsėjo 4 d. – spalio 2 d. Vilniaus meno erdvė „GODÒ galerija“ pristato menininko Leo Ray personalinę piešinių parodą „Atminties dėžė“ (Memory Box).
Parodos atidarymas: rugsėjo 4 d. (ketvirtadienį), 19 val.
Leo Ray paroda „Atminties dėžė“, surinkta iš niekur nerodytų pastarųjų dešimties metų kūrybos laikotarpio, išryškina menininką kaip vieno potėpio meistrą. Parodos pavadinimą padiktavo pats nestabdomai lekiantis gyvenimo laikas. „Menas yra ryšys tarp ateities ir praeities, – sako autorius. – Mes esame trapus pėsčiųjų tiltas tarp jų. Beje, praeities kultūras įsivaizduojame geriau ne tiek dėl jų raštiško palikimo, o jų vizualinio meno. Lygiai taip ateities žmonės spręs apie mus, kaip mes sprendžiame apie XVII a. olandus iš Vermeero ir Rembrandto paveikslų… Įtariu, jų nuomonė apie mus nebus labai jau gera… Tačiau menas kuriamas ne dėl kažkokių ateities žmonių nuomonės. Yra tai, kas yra.“
Susiklosčius Leo Ray gyvenimo aplinkybėms – dalį laiko praleisti Lietuvoje, o kitą – Izraelyje, Tel Avive, – susiformavo dvasinė būsena, kurią nesunku nuspėti: nuolatinis ilgesys (Izraelyje Lietuvai, o Lietuvoje – Izraeliui). Leo Ray – menininkas, kurį metaforiškai galėtume pavadinti žvelgiančiu į horizontą. Būtent horizonto linija yra ta ilgesio linija. Niekas kitas, kaip ilgesys, žmoguje neiššaukia dramos, o drama visada įtikina savo tikrumu. Todėl pakanka vieno menininko mosto-potėpio katino šypsenai, kito mosto – eskizuojamai damai akyse sustabdyti ašarą. Piešiniuose-rulonuose ypač jaučiamas siužeto dramatiškumas – visi veikėjai, kokie jie bebūtų: paukščiai, šunys, katinai ar žmonės, išgyvena laikinumą. Tai pasufleruoja kūrybos procesas, kai menininkas piešia sukdamas popieriaus ruloną (10 metrų) į priekį, tarsi visa kitą nustumdamas į praeitį.
Piešdamas Leo labiausiai naudoja teptuką; neretai mėgsta piešinio tapybiškumą paryškinti griežtomis plonomis tušinuko linijomis, bet teptukas yra pagrindinis darbo įrankis, nes linija gali būti visokia: skaidri, plona, plati, riebi, šviesi ir tamsi… Svarbiausia – gyva, kaligrafiška. Leo Ray teko studijuoti Vilniaus universitete fiziką, vėliau ir Vilniaus dailės akademijoje, o čia menininkas susitiko savo gyvenimo meilę – kaligrafiją. Tai ji išmokė vienu įkvėpimu pagauti horizonto liniją ir vienu judesiu sukurti piešinį. Atrodo, kad autoriui užtenka įkvėpti-iškvėpti ir piešinys jau yra! Akivaizdus dėmesys šviesai, pajautimas pusšešėlių ir šešėlių gali būti fizikos mokslo nuopelnas. Įsivaizduokime tapytoją, menininką, kuris, apsuptas kitų menininkų plenere, atsistoja ir žiūrėdamas į vakarėjantį giedrą vasaros dangų sako, kad tai nėra tikroji dangaus spalva. Dangus iš tiesų nėra mėlynas.
Leo Ray kūrybinį jausminį veržlumą lydi žinios ir mokslas. Todėl natūrali jo, kaip kūrėjo, siekiamybė – pamiršti viską, ką žino, ir siekti vidinės laisvės: pasitikėti ne galva, o labiau ranka, kurioje laikomas teptukas, paliekantis liniją, potėpį, dėmę. Ši sunkiai apibrėžiama jėga, iššaukianti žmoguje valią kurti, yra viltis nors kažką pakeisti nevaldomai blogėjančiame ir žiaurėjančiame pasaulyje. Leo Ray sako: „Menas nukreipia žvilgsnį į aukštesnes sferas, leidžia atitrūkti nuo buities ar, Picasso žodžiais, nupučia nuo jos dulkes. Menas nukreipia žvilgsnį nuo fiziologijos bei gyvenimo baigtinumo, liudija apie aukštos, ne iki galo suprantamos – sakyčiau, nepažinios sferos buvimą. Tegu tai tam tikras eskapizmas. Jeigu praskaidrinau kelis momentus keliems ar keliasdešimčiai artimų žmonių, tai ir yra mano, kaip menininko, misija.“
Ne vieną dešimtmetį kuriantis menininkas Leo Ray neretai lyginamas su Pablo Picasso – abu kūrėjai remiasi vaikų piešinio laisvės idėja. Vis dėlto įsigilinus tampa akivaizdu, kad šis panašumas tėra pirminis įspūdis. Leo Ray estetiškai interpretuoja vaikiško piešinio charakterį, išryškindamas spontaniškumą, tačiau tai daro lyriškai kurdamas asmeniškus, savo laikmečio pasakojimus. Todėl norėtųsi vadinti jį ne Picasso broliu, o veikiau tolimesniu pusbroliu. Į tokią „giminystės grandinę“ galėtume įtraukti ir Paul Klee bei Jean Dubuffet – menininkus, kurie, kaip ir Ray, atsisakė realizmo, rinkdamiesi laisvas formas. Tačiau ši laisvė nėra atsitiktinė: jų kūriniuose visada slypi anatomijos išmanymas ir stipri kompozicija, dėl ko net pačios laisviausios, net naivios formos įtikina profesionalumu.
Kuratorė Aistė Gabrielė Černiūtė
– – –
Apie autorių:
Leo Ray gimė 1950 m. Vilniuje. Baigė Vilniaus universitetą ir Vilniaus dailės akademiją. Nuo 1991 m. gyvena Tel Avive, Izraelyje. Tapytojas, grafikas, kaligrafas. Anksčiau dirbęs medalio meno bei mažosios plastikos srityje.
Yra surengęs daugiau nei 30 personalinių parodų Lietuvoje, Izraelyje, JAV, Šveicarijoje. 2006 ir 2014 m. išleisti du muziejiniai parodų katalogai. Dalyvavo daugybėje grupinių parodų Izraelyje, Lietuvoje, JAV, Japonijoje, Suomijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Austrijoje, Kroatijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje ir kt.
Darbų yra privačiose kolekcijose daugelyje pasaulio vietų ir viešuose rinkiniuose Vilniaus dailės muziejuje, Kauno literatūros muziejuje, Telšių Alkos muziejuje, Izraelio muziejuje (Jeruzalė, Izraelis), Zagrebo meno muziejuje (Kroatija), Balčiko miesto galerijoje (Bulgarija), Grafikens Hus (Mariefredas, Švedija), Puškino vardo muziejuje (Maskva, Rusija), Vučetičiaus skulptūros fonduose (Maskva, Rusija), Florean muziejuje (Baja Marė, Rumunija), Izraelio meno Muziejuje (Ramat Ganas, Izraelis), Ein-Harod muziejuje (Izraelis).
– – –
Paroda vyks iki spalio 2 d.; parodos lankymas nemokamas.
Galerijos adresas: Malūnų g. 6A, Vilnius.
Galerijos darbo laikas: II-V 13:00-19:00, VI 12:00-18:00
[EN]
On September 4 (Thursday), at 7 p.m., Vilnius art space “GODÒ gallery” presents artist Leo Ray’s solo exhibition of drawings “Memory Box“.
Leo Ray’s exhibition “Memory Box“, composed of works never before shown, created over the last decade, highlights the artist as a master of the single brushstroke. The title of the exhibition was inspired by the unstoppable passage of time itself. “Art is a connection between the future and the past,” the author says. “We are a fragile pedestrian bridge between them. By the way, we imagine past cultures not so much through their written heritage as through their visual art. Just as we judge the 17th-century Dutch through the paintings of Vermeer and Rembrandt, so too will future generations judge us. I suspect their opinion of us won’t be very flattering… But art is not created to please future critics. It simply is.”
The circumstances of Leo Ray’s life — dividing his time between Lithuania and Tel Aviv, Israel — shaped a spiritual state that is easy to guess: a constant longing (in Israel for Lithuania, in Lithuania for Israel). Leo Ray is an artist we could metaphorically call someone who gazes at the horizon. And the horizon line itself is the line of longing. Nothing evokes drama in a person more than longing, and drama always convinces with its authenticity. Thus, a single gesture-stroke of the artist is enough to create a cat’s smile, another stroke — to stop a tear in the eye of a sketched lady. In his scroll-drawings, the sense of drama in the narrative is particularly strong — every figure, be it a bird, dog, cat, or human, experiences impermanence. The process itself suggests this, as the artist draws on a rolling scroll of paper (10 meters long), pushing everything else into the past.
When drawing, Leo primarily uses a brush; often, he emphasizes the painterly quality of a drawing with thin, sharp pen lines, but the brush remains the main tool. A line can be transparent, thin, wide, heavy, light, dark — but above all, alive and calligraphic. Leo Ray studied physics at Vilnius University, and later art at Vilnius Academy of Arts, where he discovered the love of his life — calligraphy. Calligraphy taught him to catch the horizon line in a single breath and create a drawing in one motion. It seems enough for him simply to inhale and exhale, and the drawing is already there! His evident attention to light, sensitivity to half-tones and shadows, may well be the influence of physics. Imagine a painter, standing among other artists in an open-air workshop, looking at the clear evening summer sky and declaring that this is not its true color. The sky is not really blue.
Leo Ray’s creative emotional drive is accompanied by knowledge and science. For him, the natural aim as an artist is to forget everything he knows and strive for inner freedom: to trust not so much the head as the hand that holds the brush, leaving behind a line, a stroke, a mark. This elusive force, awakening in a person the will to create, is the hope of changing at least something in an increasingly harsh and deteriorating world. Leo Ray says: “Art turns our gaze toward higher spheres, allows us to break free from daily routine, or, in Picasso’s words, blows the dust off it. Art turns our gaze away from physiology and the finiteness of life, testifying to the existence of a higher, incomprehensible — I would say unknowable — realm. Let this be a kind of escapism. If I have brightened a few moments for a few or a few dozen close people, that is my mission as an artist.”
For decades, Leo Ray has often been compared to Pablo Picasso — both draw inspiration from the idea of the freedom of children’s drawings. Yet, upon closer look, this similarity proves to be only superficial. Ray aesthetically interprets the spirit of children’s drawings, emphasizing spontaneity, but he does so lyrically, creating deeply personal stories of his own time. Therefore, we might prefer to call him not Picasso’s brother, but rather a more distant cousin. Into such an “artistic kinship” we could also include Paul Klee and Jean Dubuffet — artists who, like Ray, abandoned realism in favor of free forms. Yet their freedom is never accidental: beneath their work lies knowledge of anatomy and a strong sense of composition, making even the freest, even seemingly naïve forms convincing in their professionalism.
Curator Aistė Gabrielė Černiūtė
—
About the artist:
Leo Ray was born in Vilnius in 1950. He graduated from Vilnius University and Vilnius Academy of Arts. Since 1991, he has lived in Tel Aviv, Israel. He is a painter, graphic artist, and calligrapher, and has also previously worked in medal art and small-scale sculpture.
He has held more than 30 solo exhibitions in Lithuania, Israel, the USA, and Switzerland. In 2006 and 2014, two museum exhibition catalogs were published. He has participated in numerous group exhibitions in Israel, Lithuania, the USA, Japan, Finland, France, Germany, Sweden, Austria, Croatia, Romania, Bulgaria, and more.
His works are in private collections worldwide, as well as in public collections at: Vilnius Art Museum, Kaunas Literature Museum, Telšiai Alka Museum, Israel Museum (Jerusalem, Israel), Zagreb Museum of Arts (Croatia), Balchik City Gallery (Bulgaria), Grafikens Hus (Mariefred, Sweden), Pushkin Museum (Moscow, Russia), Vuchetich Sculpture Fund (Moscow, Russia), Florean Museum (Baia Mare, Romania), Museum of Israeli Art (Ramat Gan, Israel), Ein Harod Museum (Israel).
—
The exhibition will run until October 2; admission is free.
Gallery address: Malūnų st. 6A, Vilnius, Lithuania.
Opening hours: Tue–Fri 1:00–7:00 p.m., Sat 12:00–6:00 p.m.