[Scroll for EN]
[Autorių pasakojimai apie savo darbų istorijas – žemiau]
Liepos 1-30 d. Vilniaus meno erdvė „GODÒ galerija“ pristato grupinę parodą „Lokalios istorijos“, kurioje dalyvauja per 30 autorių iš 8 šalių.
Visi autoriai parodos lankytojams paruošė po 4 vienodo formato – 30×30 cm – paveikslus.
Parodos kuratorė Lena Chvičija sako, kad ši paroda buvo numatyta būtent šiai erdvei, o autoriai jau prieš metus gavo užduotį papasakoti savo istoriją ar istorijas, laikydamiesi šio nedidelio ir visiems vienodo formato.
„Kartą lėktuvu vykstant į parodą mano draugės menininkės darbus, vežtus lagamine, oro uosto patikra praleido, o manuosius, kuriuos nešiausi rankose, sulaikė. Tuomet ir gimė idėja suorganizuoti grupinę parodą ir pasimatyti su kolegomis menininkais, kurie patys galėtų atsivežti darbus, telpančius lagamine ar kuprinėje, – pasakoja ji. – Vėliau ši paroda keliaus kažkur toliau, prijungiant vis naujus autorius; dėl darbų formato ji bus nesudėtingai transportuojama ir „importuojama“ į skirtingas erdves.“
Savo šalyje žinomi ir vertinami autoriai yra visiškai laisvi kūrybos technikos atžvilgiu, todėl parodoje lankytojai pamatys skirtingų medijų ir braižo menininkus.
„Ši paroda yra vasariška ir labai laisva. Norėjosi, kad autoriai išlaikytų savo veidą, todėl jie nėra pririšti prie konkrečios technikos. Tikslas buvo surinkti kuo margesnę kompaniją – nuo tapytojų iki grafikų, aprėpti skirtingą stilistiką – nuo abstrakcijos iki hiperrealizmo, papasakoti kuo įvairesnes ir asmeniškas istorijas. Tik mažas formatas daugumai yra savotiškas iššūkis, nes jis nėra įprastas jų kūryboje“, – sako L. Chvičija.
Parodos dalyviai: Marianna Abramova (Ukraina), Jurga Augustaitytė (Lietuva), Alexandra Baciu (Rumunija), Irma Balakauskaitė (Lietuva), Aliaksandr Baldakou (Baltarusija), Anastasia Bereza (Rusija/Lietuva), Lena Chvičija (Lietuva), Ervin Ćatović (Serbija) Aistė Gabrielė Černiūtė (Lietuva), Katarina Djordjevic (Serbija), Maxim Dranitsin (Rusija/Lietuva), Oleg Eldeukov (Rusija/Lietuva), Sergey Grinevich (Baltarusija), Dmitro Hunc (Ukraina), Juri Jakovenko (Baltarusija), Aron Kravits (Izraelis), Ewa Miazek (Lenkija), Ester Milentijevic (Serbija), Liviu Nedelcu (Rumunija), Peko Nikčević (Serbija), Iwona Ostrowska (Lenkija), Ewa Osińska Rozpędek (Lenkija), Danielius Rusys (Lietuva), Valentina Shoba (Baltarusija), Marek Sobczak (Lenkija), Jurga Šarapova (Lietuva), Anna Alicja Trochim (Lenkija), Diana Tudose (Rumunija), Daniela Virlan (Rumunija), Suzana Vučković (Serbija).
Parodos atidarymas: liepos 1 d., 18 val.
Įėjimas nemokamas.
Adresas: Malūnų g. 6A, Vilnius.
Galerijos darbo laikas: II-V 13.00-19.00, VI 12.00-18.00.
[EN]
On July 1-30th “GODÒ gallery” presents a group exhibition “Local Stories” by over 30 artists from 8 countries.
Lena Chvičija, the curator of the exhibition, says that the artists were given the task a year ago – to tell their stories by creating 4 artworks in a small and the same for everyone – 30×30 cm – format.
“Once I was travelling on a plane to the exhibition; my friend artist who carried her artworks in a luggage easily passed the airport check while my works which I carried in my hands were hold. That’s when I got the idea to organize a group exhibition and meet fellow artists who could bring their works by themselves in a suitcase or a backpack”, she says.
Well-known artist were completely free in terms of techniques, so visitors will be able to explore works of different media and style.
“This exhibition is summery and very free. I wanted the authors to maintain their uniqueness, so they’re not tied to a specific technique. My aim was to gather a group of artists as diverse as possible – from painters to graphic artists, to cover different stylistics – from abstraction to hyperrealism, to tell their different and personal stories. Only a small format was a challenge for most authors because it is not common in their work”, L. Chvičija says.
Participants: Marianna Abramova (Ukraine), Jurga Augustaitytė (Lithuania), Alexandra Baciu (Romania), Irma Balakauskaitė (Lithuania), Aliaksandr Baldakou (Belarus), Anastasia Bereza (Russia/Lithuania), Lena Chvičija (Lithuania), Ervin Ćatović (Serbia), Aistė Gabrielė Černiūtė (Lithuania), Katarina Djordjevic (Serbia), Maxim Dranitsin (Russia/Lithuania), Oleg Eldeukov (Russia/Lithuania), Sergey Grinevich (Belarus), Dmitro Hunc (Ukraine), Juri Jakovenko (Belarus), Aron Kravits (Israel), Ewa Miazek (Poland), Ester Milentijevic (Serbia), Liviu Nedelcu (Romania), Peko Nikčević (Serbia), Iwona Ostrowska (Poland), Ewa Osińska Rozpędek (Poland) Danielius Rusys (Lithuania), Valentina Shoba (Belarus), Marek Sobczak (Poland), Jurga Šarapova (Lithuania), Anna Alicja Trochim (Poland), Diana Tudose (Romania), Daniela Virlan (Romania), Suzana Vučković (Serbia).
The exhibition will run until July 30th.
Admission to the exhibition is free.
Address: Malūnų str. 6A, Vilnius.
Working hours: II-V 13.00-19.00, VI 12.00-18.00.
AUTORIAI APIE SAVO DARBŲ ISTORIJAS (nuolat pildoma):
Ewa Miazek (Lenkija):
„Darbai, pristatomi parodoje, yra įrašas vaikystės prisiminimų, įvykių iš mūsų kiemo. Stengiausi išlaikyti vietos topografiją. Visa tai buvo Grochowska gatvėje Varšuvoje.“
Autorė gyvena ir dirba Varšuvoje bei Vižainio (Wižajny) kaime. 1971–1976 m. studijavo Varšuvos Dailės akademijos Tapybos katedroje ir baigė profesoriaus Stefano Gierowskio studiją. 1976–1978 m. baigė scenografijos magistrantūros studijas pas profesorių Jozefą Szajną. Surengė keletą individualių ir grupinių parodų Lenkijoje, Olandijoje, Šveicarijoje, Didžiojoje Britanijoje, Mongolijoje, Vokietijoje, Lietuvoje, Ukrainoje ir Meksikoje. Autorės darbų yra privačiose kolekcijose gimtojoje šalyje ir užsienyje. 1999–2006 m. buvo Lenkijos menininkų asociacijos Varšuvos skyriaus prezidentė. Nuo 2008 m. yra asociacijos „Art Campaign“ prezidentė.
Jurga Šarapova (Lietuva):
„Piešiniai man atsiranda, tarsi jie patys save pieštų, ir veikėjai juose reiškiasi tokie savavališki, kad jaučiu, jog jie yra tikrieji autoriai.
„Moteris žaliais plaukais“ savo darbuose atskleidžia paprasto kasdieninio mūsų gyvenimo siurrealumą – tai tarsi vadinamas „suspendavimo“ metodas iš Hičkoko filmų – o bedugnė yra čia šalia. Nerimas ir laukimas slogučio pabaigos, pabudimo…“
Autorė gimė 1965 m. Vilniuje. Baigė Vilniaus dailės akademiją, nuo 1992 m. priklauso Lietuvos dailininkų sąjungai. Gyvena ir kuria Vilniuje.
Aliaksandr Baldakou (Baltarusija):
„Ši darbų serija vadinasi „Smėlio žmogaus pasakos“. Nuoroda į garsų folkloro personažą ir su juo susijusias istorijas. Siužetai nepririšti prie laikotarpių ar konkrečių įvykių, tai galime vadinti būsenomis ir vizijomis šalia svajonės ribos. Darbo technikoje smėlis buvo naudojamas kaip faktūra ir jungiamasis elementas. Vaizdai atsiranda, transformuojasi ir vėl byra.“
Autorius gimė 1979 m. Pastovys mieste, Baltarusijoje. Nuo 2012 m. gyvena ir dirba Gardine, Baltarusijoje. 1997-2002 m. studijavo Gardino universitete Vaizduojamųjų menų katedroje, 2006-2012 m. – Baltarusijos valstybinėje dailės akademijoje Scenografijos katedroje. Nuo 2012 m. Baltarusijos dailininkų sąjungos narys. Nuo 2002 m. dalyvauja nacionalinėse ir tarptautinėse meno parodose.
Diana Tudose (Rumunija):
„Parodos tema – lokalios istorijos – buvo viliojanti, nes ji, atrodytų, priartina prie atminties funkcijos – iššaukti praeitį ir suteikti jai prasmę dabartyje, tačiau taip pat apriboja išraišką iki vos keturių drobių.
Siekdama išlaikyti aiškų protą šios temos kontekste ir ieškodama paprastesnio būdo išreikšti įspūdingą gyvenimo charakterį nusprendžiau kiekvieną drobę susieti su simboliu iš ankstesnių savo meno projektų: Padai iš „Inside“ (liet. Vidus), Medis iš „Walnut Tree” (liet. Riešutmedis), Vilkas iš „On the Black” (liet. Ant juodo) ir Violetinė/Geltona spalvos, kurios buvo naudojamos kaip originalus meninis parašas serijoje „Inside“.
Šie projektai buvo eksponuojami įvairiuose miestuose ir skirtingais mano gyvenimo lūžio etapais. Šiai keturių darbų serijai pasirinkau gana spalvingą ir gyvą chromatinį toną, kad suteikčiau šviesos šiam praeities Grožiui.“
Autorė gimė 1988 m. Ji kilusi iš Moldovos, o šiuo metu dirba Bukarešte (Rumunija), kur baigė tapybos studijas Bukarešto menų universitete. 2011 m. Grand Prize laureatė Kišiniovo tarptautinėje tapybos bienalėje Moldovoje. 2014 m. Teodor Moraru simpoziume Rumunijoje jai suteikta Teodor Moraru stipendija. Menininkės darbai eksponuoti tiek galerijose Rumunijoje, tiek užsienyje (Lenkijoje, Liuksemburge, Graikijoje). Darbų yra privačiose kolekcijose ir muziejuose.
Katarina Djordjevic (Serbija):
„Įkvėptas Randy Newmano eilėraščio „Aš žiūriu į upę, bet galvoju apie jūrą“ piešinių ciklas tyrinėja ryšius su ramybe ir judėjimu. Nepaisant to, kad fiziškai esi viename taške, tai neapriboja galimybės tavo mintims laisvai tekėti įsivaizduojamos upės srautais. Mūsų gyvenimas primena upę, jos tekėjimą per kaskadas, kurios pastaprina greitį, krioklius, kur upė šoka į žemumas, ir vis dėlto tai sustiprina jos kelią per slėnius, kaimus, miestus ir jų kanalus, kurie nukreipia upę link jos susiliejimo su jūra“. Buvimas kažko didesnio dalimi įveikia vietinės istorijos linijas; tai ciklas – tekėjimo, susiliejimo, išnykimo ir atsiradimo vėl.“
Autorė gimė Nišo mieste Serbijoje, kur šiuo metu gyvena.
Po bakalauro studijų 1994 m. įgijo tapybos magistro laipsnį Belgrado menų universitete, kuriame šiuo metu studijuoja dailės doktorantūros studijas.
Katarina Dordjevic yra tapytoja, grafikė ir tapybos profesorė. Turi daugiau kaip 18 metų akademinę karjerą Nišo universitete Serbijoje ir yra kviestinė vaizduojamojo meno rezidencijos Fundación Valparaiso (Ispanija), Fondo 33officinacreativa (Italijoje), Roberto Gordono universiteto Aberdyne (Jungtinė Karalystė), Veliko Tarnovo universiteto Bulgarijoje ir Akdenizo universitete Turkijoje dėstytoja.
Autorės darbai eksponuoti daugelyje solo ir grupinių parodų Europoje ir Azijoje, jos tapybos darbų, piešinių ir grafikos darbų yra viešose ir privačiose kolekcijose. Menininkė yra pelniusi apdovanojimų už kūrybinius pasiekimus Serbijoje, Kanadoje ir Čekijoje.
Oleg Eldeukov (Rusija/Lietuva):
„Mano istorija – tai pamąstymai apie būtinybę imtis sąmoningų veiksmų savo gyvenime, apie asmeninę atsakomybę už tai, kas vyksta aplink. Pasinerdamas į miegą, į užmarštį, toldamas nuo realybės žmogus iš tikrųjų atiduoda savo dabartį ir ateitį į kitų rankas, paklūsta kažkieno valiai. Ir šios rankos gali kurti ne tik gėrį, kažkieno valia jos gali tapti skausmo ir blogio šaltiniu jūsų vardu…“
Autorius gimė 1966 m. Urale (Rusija). 1977–1981 m. gyveno Lietuvoje. Šiuo metu gyvena ir dirba Sankt Peterburge.
1981 m. įstojo į specialią dailės mokyklą prie Leningrado dailės akademijos. Baigė Dailės akademijos Architektūros fakultetą.
Aktyiai dalyvauja grupinėse parodose ir kitose meno projektuose. Surengė apie 20 personalinių parodų. Sankt Peterburgo dailininkų sąjungos narys.
Irma Balakauskaitė (Lietuva):
Serija „Juostos ir įbrėžimai I-IV“ – tai schemos, gimstančios mano sąmonėje, reflektuojant dabarties vyksmą.“
Autorė gimė Kijeve, Ukrainoje.
1995 m. baigė Vilniaus dailės Akademijos tapybos specialybę. Nuo 1999 m. Lietuvos dailininkų sąjungos grafikos sekcijos narė. Gyvena ir dirba Vilniuje.
Irma Balakauskiatė – menininkė, dirbanti grafikos, tapybos ir scenografijos srityse; parodų kuratorė.
Parodiniame gyvenime dalyvauja nuo 1995 m. Surengė 26 personalines parodas (Lietuvoje, Lenkijoje, Olandijoje). Dalyvavo daugiau nei penkiasdešimtyje bendrų parodų, tarptautinių plenerų bei konkursų Lietuvoje bei užsienyje. Už savo darbus yra pelniusi prizų Lietuvoje (1995, 2001,2006 m.); 2014m.pelnė Antrosios Belgrado tarptautinės grafikos trienalės Serbijoje [The Second International Printmaking Triennial In Belgrade] vieną trijų pagrindinių prizų. 2019 m. už menų sinergiją buvo apdovanota Lietuvos dailininkų sąjungos „Auksiniu ženkliuku“.
Sergey Grinevich (Baltarusija):
„Mano darbai – tai trumpas pasakojimas apie tai, kaip kardinaliai vaizualinė išraiška keičia pirmą įspūdį apie žmogų.“
Autorius gimė 1960 m. Gardine, Baltarusijoje.
1971-1978 m. studijavo Respublikinėje menų mokykloje, 1978-1983 m. – Baltarusijos valstybinėje dailės akademijoje (freskos tapyba, monumentalios tapybos fakultetas). Nuo 1982 m. dalyvauja meno parodose.
Autorius daugiausia dirba molbertinės tapybos žanre, taip pat daug laiko skiria monumentalioms vaizduojamojo meno rūšims, ypač susijusiomis su architektūra (vitražas, freska). Daugiau kaip 70 jo darbų architektūroje galima rasti Gardino srityje ir Maskvoje. Jo darbai saugomi Bohdanovičiaus muziejaus Gardine, Istorijos muziejaus Gardine, Marc Chagal centro Vitebske, Šiuolaikinio meno muziejaus Minske, galerijos „Brama“ Varšuvoje, „Anixis“ Badene, „Nevsky“ Niujorke, bankų “CAI” Ispanijoje ir „Prior bank” Baltarusijoje, įmonės “SOFI” Šveicarijoje, Erarta muziejaus Sankt Peterburge kolekcijose, taip pat privačiose kolekcijose skirtingose šalyse.
Anna Alicja Trochim (Lenkija):
„Aplink visata, mintys apie amžiną Šedevrą.
Norėčiau pagerbti Dangų, Žemei nusilenkti.
Mano paveikslai – bandymas užmegzti vidinį kontaktą su peizažo erdve.“
Autorė gimė 1952 m. Sokulkos mieste, Rytų Lenkijoje.
1977 m. įgijo diplomą su pagyrimu prof. Stefano Gierowski tapybos studijoje.
Daugelio apdovanojimų laureatė, tarp jų: 1979 m. Varšuvos jaunojo meno festivalis (2 vieta), 1977 m. Four Seasons (3 vieta) Ščecineko mieste; 2000 m. II Autumn Art Salon (Grand Prix) Švento Kryžiaus Ostroveco mieste; 2016 m. Confrontations of Art (1 vieta) Varšuvoje.
Daugelio paramos akcijų, tarp kurių – Varšuvos onkologinės ligoninės aukcionas, tarptautinis aukcionas „The Element” Varšuvos nacionaliniame muziejuje – organizatorė. Tarptautinio plenero menininkams, kūryboje naudojantiems geometrijos kalbą, dalyvė. Viena iš „Delfina Gallery” Povislės rajone, Varšuvoje, įkūrėjų, viena iš Varšuvos grupės „Via Varsovia” įkūrėjų.
Autorės darbų yra muziejuose ir privačiose kolekcijose visame pasaulyje, įskaitant Nyderlandų karalienės Beatrix kolekciją.
Liviu Nedelcu (Rumunija):
„Serija atskleidžia procesą, kurį galima suprasti kaip konstravimo ir rekonstravimo veiksmą. Ekspansyvus spalvų, švelnių briaunų formų, gestų, įspaustų su regeneracine energija, naudojimas į pirmą planą iškelia emocinį turinį, kuris įtraukia žiūrovą. Įsitraukimas gali būti per smulkias detales, kuomet vaizdinys paveikia žiūrovą, sukeldamas gilias emocijas ir leisdamas jam/jai pajusti entuziazmą ir įsilieti į nuotykį. Kolektyviniai nuotykiai, pagrįsti empatija, solidarumu, atsakomybe ir rūpesčiu, gali būti tinkama priemonė naviguoti pasaulyje.“
Autorius gimė 1962 m. Bakeu mieste, Rumunijoje, šiuo metu gyvena ir dirba Fokšanio mieste.
Vienas iš šiuolaikinio meno parodų iniciatorių savo mieste. Beveik prieš dešimtmetį perėmė meno rezidencijos kalnų kurorte, Vrančos apskrityje, Rumunijoje, organizavimą.
Yra surengęs daugybę personalinių parodų Rumunijoje: Rumunijos literatūros muziejuje Bukarešte; Tarptautiniame kultūros centre Bakeu mieste; Cupola galerijoje Jasai mieste; ART Poing Gallery Bukarešte; Senso Gallery Bukarešte; Meno galerijų namuose Bukarešte; Nacionaliniame meno muziejuje Moldovoje ir kt. Daugelio grupinių parodų, bienalių Rumunijoje (Bukareštw, Arado, Jasai, Klužo, Oradios, Timišoaros miestuose), o taip pat užsienyje (Čekijoje, Nyderlanduose, Moldovoje, Prancūzijoje, Turkijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Suomijoje, JAV, Švedijoje) dalyvis.
Dmitro Hunc (Ukraina):
„Tapybos darbas „Isiveržimas“ kažkokio ypatingo komentaro, man atrodo, nereikalauja. Šitame nedideliame formate aš bandžiau pavaizduoti mano mylimo krašto „vakar“ (taikos) ir „šiandien“ (karo) simbolius ir realijas.“
Autorius gimė 1958 m. Lvive. 1986 m. baigė Lvivo dailės akademiją, interjero ir baldų dizaino specialybę.
Nuo 1985 m. aktyviai dalyvauja parodinėje veikloje Ukrainoje ir už jos ribų.
Nuo 2005 m. Ukrainos dailininkų sąjungos narys, 2007-2010 m. Lvivo tapytojų sekcijos pirmininkas.
Kuria tapybos ir grafikos technikomis, kūryboje dažniausiai interpretuoja urbanistinių peizažų motyvus.
Apdovanotas Kuindži tapybos konkurse.
Aron Kravits (Izraelis):
„Mane labai traukė galimybė gyventi kūryboje, kitokį nei standartinis gyvenimą. Vaikystėje patekau į dailininko studiją, kur įkvėpiau mane pakerėjusio aliejinių dažų kvapo. Fizinės ir metafizinės laisvės bei nelaisvės problema mane visada žavėjo ir kartu glumino. Koks jų ryšys? Ar tai nenugalima? Mano kūryba — tai bandymas vizualizuoti ir atsakyti į šiuos klausimus. Kūrybinio judėjimo procese aktyviai keičiasi menininkas ir pats jį supantis gyvenimas. Tai turi įtakos jausmams ir meninių technikų bei medžiagų pasirinkimui. Anksčiau daugiau dirbau tekstūrinio koliažo ir aliejaus technikomis. Pastaruoju metu man labiau patinka rašaliniai markeriai ir akrilas. Žinau, kad mane supantis pasaulis tėra mano siūbuojanti realybė. Tačiau kaip menininkui man įdomu ir toliau žaisti šį žaidimą, vadinamą gyvenimu.“
Autorius gimė 1958 m. Ukrainoje.
1991 m. baigė Industrinio meno institutą Charkovo mieste (Ukraina). Nuo 1995 m. dirba Izraelyje.
Be kitų veiklų, užsiima tapyba ir teatro dekoracijomis Tel Avivo ir Jeruzalės teatruose, įskaitant Nacionalinę Izraelio operą.
Jo darbų yra privačiose ir galerijų kolekcijose Rusijoje, Vokietijoje, Izraelyje, Ispanijoje, JAV, Kanadoje.
Maxim Dranitsin (Rusija/Lietuva):
„Kūrinyje „Kopūstų sūkurys“ gvildenama seno pakeitimo nauju, užbaigimo pradžios tema. Sudėtinga struktūra ir paprastas kasdienis produktas, minimalus patosas, fakto konstatavimas. Dėl keturių rakursų, minimalaus kolorito, frontalinės kompozicijos maksimalus dėmesys tenka objektui. Amorfinis fonas, kontrastingas šoninis apšvietimas ir dėl to atsirandantis monotoniškas ritmas, kai visi keturi elementai yra sukomponuoti į kvadratą.“
Autorius gimė 1974 m. Murmanske, nuo 2017 m. gyvena ir dirba Vilniuje.
2000 m. baigė Oriolo meno kolegiją. Nuo 2005 m. Rusijos menininkų sąjungos narys. Nuo 1995 m. aktyviai dalyvauja parodose.
ASTES premijos (2001 m.), Murmansko mero premijos (2004 m.), Murmansko srities gubernatoriaus premijos (2010 m.) laureatas, Rusijos Federacijos kultūros ministerijos stipendininkas (2016 m.), programos High North Air Network stipendininkas (2014 m.).
Danielius Rusys (Lietuva):
„Šešėlis man kaip nuojautos metafora
Kasdienės istorijos – tai kasdienės nuojautos
Atsijungus nuo technologinio pasaulio aktyvvuojas nuojautos
Jei yra šviesa, tai butinai yra ir šešėlis“
Gimė 1964 m. Klaipėdoje. Du ketvirtadalius gyvenimo meno raiška užsiėmė kaip savamokslis, vėliau Vilniaus dailės akademijoje, Monumetaliosios tapybos katedroje studijavo freskos mozaiką ir įstojo į Lietuvos dailininkų sąjungą.
Alexandra Baciu (Rumunija):
„Serija „The Cry of Melek Taus“ yra apie miestų istorijas. Prieš dvejus metus jos netekau, tačiau dešimt metų turėjau studiją čia, Bukarešte, Rumunijoje, kurią absoliučiai mylėjau. Tai buvo senas pastatas, daugiau kaip 200 metų amžiaus, netoli seniausio parko Bukarešte, senamiestyje, – Cișmigiu parko. Dievinau kasdienį vaikščiojimą nuo metro stoties iki studijos per šį parką. Cișmigiu pasižymėjo senamadišku apželdinimu, kurį tikriausiai sukūrė apželdinimo menininkai, mylėję japoniškus sodus – kada tik eidavau pro jį, jis man primindavo Zen parką. Tai buvo mano kasdienė meditacija ar valymosi ritualas prieš įžengiant į studiją, ir aš visuomet jaučiau, kad šis parkas man yra dovana iš viršaus – juk kiekvieną dieną gaudavau daug geros energijos ir kvėpuodavau šiuo meno gabalėliu. Reti laukiniai paukščiai taip pat gyveno parke, mano mėgstamiausi, kuriuos su pasimėgavimu stebėdavau, buvo povai – mėlyni ir balti. Jie priminė man Šiaurės Makedoniją ir iš ypatingo ortodoksų akmens pastatytus vienuolynus, kurie visi turėjo šį tą bendro: pasaulietišką medį vienuolyno centre ir daug povų. O tai ir daug ramybės. Bet tai buvo praeityje.
Dabar apie dabarį. Darbų serijos pavadinimą pasirinkau ne dėl to, kad skaičiau Nadios Murad „Paskutinę merginą“. Melek Taus yra viena iš centrinių jazidų religijos figūrų. Jazidai buvo persekiojami dėl savo tikėjimo, o povas man yra ne tik transcendencijos, bet taip pat ir kančios simbolis. Vienas iš mano rumunų-moldavų protėvių iš motinos pusės perdavė giesmę, kuri skirta išvalyti visas blogas energijas. Malda buvo skirta Dievui baltų plunksnų paukščio pavidalu. Kitose Rumunijos dalyse medinis paukštis būdavo iškaltas ant medinių totemų stulpų – kapus saugančių kryžių pirmtakų. Paukštis buvo sielos simbolis, o totemo stulpai buvo kelias į begalybę. Simboliai persipynę erdvėje ir laike, kultūrose, religijose, tačiau jų siunčiamos žinutės turi tą pačią prasmę – jie yra tarsi praeities ar ateities vizijos, jie jungiasi, net jei taip neatrodo iš pirmo žvilgsnio. Jie yra jausmų žurnalas, kuris mane akimirksniu nukelia į prisiminimus – mano ar kitų, nukelia į Ochridą, Cišmidziu, Vilnių, Odesą.
Ginkmedis gyvena daugiau kaip tūkstantį metų, Ginkmedis išgyveno atominę bombą Hirošimoje ir jis toliau gyvena. Cișmigiu parke ginkmedžio lapai plaukė pagal savo dainas kaip švelnūs geltoni drugeliai, besisukantys žemyn – paskutinis džiaugsmo ir egzistencijos šlovinimo šokis prieš galutinį poilsį ant žalios žolės.
O tada buvo karas, ir mano draugams menininkams reikėjo pagalbos. Prasidėjus karui prieš akis iškilo prisiminimas: povo vaizdas liepsnose per vieną iš katastrofinių augmenijos gaisrų, pastaraisiais metais palietusių daugybę šalių, nes čia, Žemėje, darosi vis sunkiau ir sunkiau kvėpuoti. Staiga pati nebegalėjau kvėpuoti, jaučiausi kaip tas povas su degančiais sparnais, bandydamas dar kartą pakilti, bandydamas neįmanoma, bandydamas perskristi tai, kas atrodė kaip ugnies cunamis, artėjantis link jo.
Tikiuosi, kad jam pavyko.”
Autorė 2011 m. baigė studijas Bukarešto nacionaliniame dailės universitete, Tapybos katedroje, ir tais pačiais metais tapo Rumunijos dailininkų sąjungos nare. 2010 m. baigė Romos dailės akademiją. 2004-2008 m. gyveno ir dirbo JAV, šiuo metu – Bukarešte.
Darbai eksponuoti Tarptautinėje Kišiniovo bienalėje (2013 ir 2021 m.), E-bienalėje Bukarešte, M’ARTe Live festivalyje Romoje, galerijoje „Pigneto Gallery” Romoje. Autorės darbų yra viešose ir privačiose kolekcijose Bukarešte, Romoje, Berlyne, Vilniuje, Kičeve, Kavadarcyje, Paryžiuje, Tiranoje.
Ewa Osińska Rozpędek (Lenkija):
„Savo darbuose norėjau parodyti šiuolaikinio pasaulio beprotybę, kurią kuriame patys, ir virš mūsų tvyrančią grėsmę.
Darbai buvo nutapyti prieš vasario 24 d.“
Autorė yra baigusi Varšuvos vizualiųjų menų mokyklą. Studijavo Varšuvos dailės akademijoje, Interjero dizaino fakultete: tapybą – prof. Grzegorz Pabel dirbtuvėse, gobeleno studijas – tapybos fakultete pas prof. Zbigniew Gostomski.
1984 m. jos diplominis darbas (įvertintas su pagyrimu) „Spalvų tyrinėjimas erdvėje“ apjungė tapybą ir dizainą. 1985 m. gavo Kultūros ir meno ministerijos stipendiją. Autorė yra Lenkijos menininkų ir dizainerių asociacijos Varšuvoje narė. Menininkė domisi tapyba, piešimu, tekstile, interjero dizainu ir tai-chi. Aktyviai dalyvauja meno gyvenime. Yra surengusi keletą personalinių parodų bei dalyvavusi daugybėje grupinių parodų. Kasmet dalyvauja labdaros aukcionuose TennisArt.
Aistė Gabrielė Černiūtė (Lietuva):
„Jis ilgai gyveno tamsioje pelkėje, kol vieną dieną išlindo ir pastebėjo turįs sparną“;
„Jis troško lakštingalų vainiko tam, kad pakiltų virš pasaulio, bet tame pasaulyje liko mylinčios širdys“.
Autorė gimė 1978 m. Kaune, šiuo metu gyvena ir kuria Vilniuje. 1996–2002 m. baigė tapybą Vilniaus dailės akademijoje. Nuo 2002 m. vadovauja Molėtų dailės galerijai. 2015 m. Lietuvos kultūros ministerija autorei suteikė meno kūrėjo statusą.
Juri Jakovenko (Baltarusija):
„Serija „Nebaigtas sonetas“. Labai norėjau pajusti japonišką glaustumą, formos aiškumą ir jos poetiškumą, kur žodis, frazė yra ištisa filosofija, begalinis kosmosas.“
Autorius gimė 1965 m. Primorskio krašte, Rusijoje. 1977-1984 m. studijavo I. Ahremčiko vardo respublikinėje muzikos ir dailės internatinėje mokykloje. 1986-1992 m. studijavo Baltarusijos valstybinėje dailės akademijoje, Grafikos katedroje.
1992-1993 m. animacinio filmo „Mėnuo“ režisierius (Belarusfilm).
Nuo 1994 m. Baltarusijos dailininkų sąjungos narys. 2014-2015 m. bendradarbiavo su garsiu spaustuvininku Giuliano Iacomucci ir jo leidykla „Kalkos“ (San Benedetto del Tronto, Italija).
Gardino miesto garbės pilietis, Rusijos imperatoriškosios dailės akademijos garbės akademikas.
Suzana Vučković (Serbija):
„Grafikos serija, sukurta derinant technikas su skaitmenine medija, įkvėpta pastarųjų įvykių. Mes esame naujos realybės liudininkai, tačiau šiame precedento neturinčiame neapibrėžtume yra aišku, kad reikia trinti atstumus.“
Gimė 1966 m. Vladičin Han miestelyje pietų Serbijoje.
1987 m. baigė Aukštąją pedagoginę mokyklą, o 1993 m. – studijas Menų fakultete, Grafijos katedroje Belgrade. 2004 m. Belgrado Menų fakultete įgijo magsitratūros laipsnį, o 2015 m. apsigynė daktaro laipsnį.
Nuo 1994 m. Serbijos dailininkų asociacijos narė, o nuo 2016 m. – grafikos skyriaus prezidentė. Profesorė Menų fakultete, Grafikos katedroje Zvečane, nuo 2020 m. – Menų fakulteto Zvečane prodekanė.
2011 m. Tarptautinės grafikos trienalės iniciatorė, o nuo 2016 m. – organizacinio komiteto prezidentė.
Yra surengusi 23 solo parodas ir dalyvavusi daugiau kaip 290 grupinių parodų visame pasaulyje. Už savo kūrybą Serbijoje ir užsienyje yra pelniusi ne vieną apdovanojimą.
Peko Nikčević (Juodkalnija):
„Piešiniai yra įkvėpti fasadų fragmentų, paveiktų oro (saulės, lietaus, vėjo, sniego), o taip pat žmogiškojo veiksnio (daugiau dažų sluoksnių, afišų, reklamų). Jie sukuria neįtikėtinus piešinius, paveikslus, ant kurių laikas palieka pėdsaką, o detalių nykimas keičia jų siunčiamą žinutę; jie liaujasi turėję sąlyčio taškų su pradine paskirtimi.“
Autorius gimė 1959 m. Nikšičiaus mieste Juodkalnijoje.
1983 m. Nikšičiaus mieste baigė Pedagogikos akademiją, suteiktas vaizuojamųjų menų mokytojo laipsnis. 1989 m. baigė studijas Dailės akademijoje Sarajeve, Skulptūros katedroje. 1993 m. baigė magistratūros studijas Dailės akademijoje Belgrade. Profesorius ir vedėjas Menų fakultete Zvečane, Skulptūros katedroje.
Nuo 1990 m. priklauso Dailininkų sąjungai Bosnijoje ir Hercegovinoje, nuo 1994 m. – Juodkalnijoje, nuo 2012 m. – priklauso KIM dailininkų sąjungai.
Nuo 1984 m. surengė 33 solo parodas ir dalyvavo daugiau kaip 70 grupinių parodų gimtojoje šalyje ir užsienyje. Yra pelnęs ne vieną apdovanojimą už savo skulptūras.
Daniela Virlan (Rumunija):
„Intencija, pradėjus kurti šiuos piešinius, buvo atkurti atminties erdves per atstumą ar tikslau – netolimą praeitį. Istorijos apie vietines praktikas, folklorą, keistus įsitikinimus. Piešimo praktika nukelia mane į (savi)išpažinties zoną ir yra raktas į aplinkinio pasaulio perteikimą ir supratimą.“
Autorė gimė 1987 m. Rumunijoje, Bukarešte, kur šiuo metu gyvena ir dirba.
Studijavo Nacionaliniame Bukarešto menų universitete, grafinio dizaino katedroje ir 2009 m. įgijo bakalauro, o 2011 m. – magistro laipsnį. 2008 m. gavo „Erasmus“ stipendiją Romos dailės akademijos tapybos katedroje.
2017 m. nominantė Bursa Teodor Moraru tapybos konkurse, 2016 m. konkursinės parodos „Scara“, vykusios galerijoje „Borna Gallery” Bukarešte, laimėtoja. 2013 m. nominantė Strabag Artaward konkurse.
Anastasia Bereza (Rusija/Lietuva):
„Garažai kaip posovietinės erdvės kraštovaizdžio elementas, pamažu įsišaknijęs į landšaftą, tapo ne tik jo dalimi – jie pradėjo kurti savąjį. Ritmiškai pasikartojantys, turintys savo spalvų harmonijas, struktūras, savus dėsnius, logiką ir estetiką. Įdomu stebėti jų kitimus, priklausomai nuo metų laikų kaitos, apmąstant tvarką ir chaosą, žmogų ir gamtą.“
Autorė gimė 1980 m. Saranske, nuo 1988 m. gyveno Murmanske, o nuo 2017 m. gyvena ir dirba Vilniuje. Grafikė, taip pat užsiima tapyba, keramika.
2002 m. baigė Murmansko valstybinio pedagoginio instituto Dailės ir piešimo katedrą. Nuo 2006 m. – Rusijos dailininkų sąjungos narė. 2010–2016 m. – RDS Murmansko skyriaus valdybos narė.
2001–2017 m. mokytojavo Murmansko vaikų dailės mokykloje. 2009-2010 m. buvo Murmansko finansų ir humanitarinių mokslų akademijos dizaino skyriaus vedėja.
ASTES premijos laureatė (2003 m.), Murmansko mero premijos laureatė (2003, 2009 m.), Murmansko srities gubernatoriaus premijos laureatė (2010 m.). 2014 m. pelnė Rusijos Federacijos kultūros ministerijos, 2016 m. – „High North Air“ stipendiją.
Jurga Augustaitytė
„Įvykis istorijoje, o pasakojimas šiandien. Čia pasakojamos 4 istorijos, įvykusios Jeruzalėje prieš 2 tūkst. metų. Bet tai yra pasakojimas per pasakojimą ir dar kartą pasakojimą.
1. Velykos. Pavaizuoju, ką perskaičiau evangelisto … pasakojime: “…”
2. Šeštinės. Jėzaus žengimas į Dangų pavaizduotas Musninkų bažnyčios procesijos vėliavoje.
3. Sekminės. Pasakoju, ką perskaičiau: evangelisto … pasakojime: “…”
4. Devintinės. Einant iškilmingą procesiją Dievo kūno ir kraujo garbei sustojimas prie vieno iš keturių altorėlių.“
Autorė mokėsi J. Vienožinskio dailės mokykloje, 1990-1996 m., istorinio lūžio momentu, studijavo Vilniaus dailės akademijoje, kur baigė tapybos specialybę. Jai teko mokytis pas ryškiausius to meto tapytojus-„žvaigždes“: K. Dereškevičių, V. Karatajų, K. Zapkų, M. Skudutį, L. Surgailį, J. Gasiūną, A. Šaltenį.
Valentina Shoba (Baltarusija):
Apie diptiką „Gyvenimas”: „Gyvenimas yra daugialypis, jo mechanizmas viską sumala, viskas ateina iš žemės, į ją ir išeina. Čia kalbama apie gyvenimą dabartyje; viskas baigiasi per greitai – kaip minutės laikas smėlio laikrodyje.“
Apie darbus „Džiugi žinia“ ir „Mano princas“: „Šitos serijos darbų buvo daug. Du kažkada pasilikau, o dabar išleidžiu „į gyvenimą“. Šitie darbai – apie perėjimą nuo jaunatviškų idealistinių svajonių prie realaus – toks, koks jis yra – gyvenimo.“
1982 m. autorė Minske baigė Respublikinę Meno ir Muzikos mokyklą, pavadintą Ivan Akhremchik garbei. 1989 m. Minske baigė studijas Valstybiniame Baltarusijos Meno ir teatro (dabar – Nacionalinė Baltarusijos dailės akademija) institute, Grafikos katedroje.
Parodose dalyvauja nuo 1985 m.
Nuo 1991 m. Baltarusijos menininkų sąjungos narė. 1992 m. pelnė geriausio metų grafikos darbo apdovanojimą. 1998 m. pelnė garbingą prizą jaunimo mugėje „Time, personality, space“. 1998 m. buvo apdovanota medaliu už pasiekimus vizualiųjų menų srityje. 2004 m. A. Dubko įteikė apdovanojimą už kultūros ir meno pasiekimus, 2015 m. pelnė Prix Taylor, ART Capital Grand Palais (Paryžius, Prancūzija), 2016 m. pelnė antros vietos apdovanojimą „Ethno Art Fest“ (Londonas, Jungtinė Karalystė), 2018 m. – pirmos vietos apdovanojimą tarptautinėje portretų parodoje Mini ME (Narva, Estija), 2019 m. – 3 vietos apdovanojimą Art Weeks France abstrakcijos nominacijoje (Miramas, Prancūzija).
Autorės darbų yra Nacionalinio Baltarusijos meno muziejaus, Gardino istorijos ir archeologijos muziejaus, Baltarusijos menininkų sąjungos, Minsko Šiuolaikinio meno muziejaus fonduose.
Iwona Ostrowska (Lenkija):
„Paukščius piešiu jau kelerius metus žinodama, kad ši tema – tikras lobis, neįkainojamas, neišsenkantis įkvėpimo šaltinis. Turiu temą, kuria galima mėgautis formaliai, bet galima ir giliai išgyventi, pavyzdžiui, paliesti mistinės ekstazės ir būties pilkumo temą, mėgautis tapybos materija ir formaliu asketizmu, kasdienybės džiaugsmais ir vargais, poezija ir drama.“
Autorė studijavo Torunės Mikalojaus Koperniko universiteto Tapybos ir dailės fakultete. Aktyviai dalyvauja parodinėse veiklose Lenkijoje ir už jos ribų. Projekto ProjectART ir kitų parodų kuratorė bei organizatorė. Fondo „Akademia Malesze“ prezidentė. Lenkijos menininkų ir dizainerių asociacijos narė, tapybos skyriaus vedėja.
Ester Milentijevic (Serbija):
„Skaitmeninė grafika sukurta kaip rezultatas seno noro peržengti klasikiniu būdu suprantamas procedūrų ir vizualizacijos struktūras; kiekvienas stebėtojas suras kažką kita ir laikys tai atrama, dalimi pareiškimo.
Pagal profesiją būdama grafikos dizainere stengiausi perimti grafiniam dizainui būdingą vizualinio ženklo charakterį, tam tikru būdu nustatydama lygybės ženklą arba – tiksliau – ryšį tarp išraiškingos pareiškimo struktūros ir rezultato sutraukimo iki ženklo lygmens.
Šių keturių kūrinių užduotis yra paveikti kiekvieno stebėtojo asmenybės transformaciją, nes mes esame Heraklito upė, o tai reiškia, vakarykštis žmogus nėra šiandienos žmogus, o šiandienos žmogus nebus rytojaus žmogus. Mes nuolat keičiamės. Kiekvienas žvilgsnis į darbą suteikia galimybę jį patirti ir interpretuoti kitaip.
Pasitelkiant savo paties emocijų simboliką, forma, linija, paviršius ir spalvos, kurios šiuose kūriniuose metaforiškai vaizduoja pelėdas ir žuvis, įgauna naujas prasmes. Jie tampa savo paties, o ir kitų žmonių emocinės būsenos siųstuvu.
Naudodama kūrybines metaforas siunčiu aiškias ir paprastas vaizdines žinutes, pabrėždama emocinę transformaciją. Stengdamasi iššaukti žinutės gavėjo reakciją bei skirtingus supratimo būdus. Pasąmonės elementai įgauna gilesnę prasmę, aktyvinant regą ir taip įgyjant visą spektrą emocinių būsenų bei reakcijų.
Mūsų gyvenimo laimės ir ramybės šaltinis yra mūsų dvasios ir proto balansas. Balansas tarp norų ir galimybių, lūkesčių ir pasiekimų, pasitenkinimo ir nepasitenkinimo, ramybės ir neramumo, pykčio ir rimties, džiaugsmo ir liūdesio. Todėl ir turime „vidinę akį“, kuria stebime save ir savo vidinį pasaulį.
Pasinėrimas į savo vidų, buvimas budriu savo minčių ir emocijų stebėtoju yra kelias į mūsų Esmę. Žinokite savo galimybes ir priimkite save bei kitus su visais jų trūkumais.
Trokšdama atsiverti gyvenimui, kitiems žmonėms ir Meilei aš stengiuosi būti dvasiškai elastinga!“
Autorė gimė 1973 Belgrade. 1995 m. baigė studijas Menų fakultete, Grafinio dizaino katedroje, o 2016 m. baigė magistro studijas Menų fakultete Prištine. Šiuo metu Menų fakulteto docentė, Zvečano Menų fakulteto, Grafikos dizaino katedros profesorė, o nuo 2020 m. – ir Zvečano Menų fakulteto dekanė.
Yra pelniusi daug apdovanojimų už savo darbus, įskaitant 1995 m. įvertinimą kaip geriausios Prištinos universiteto studentės. 2015 m. apdovanota XIII tarptautinėje moterų tapytojų parodoje, skaitmeninio meno kategorijoje.
Yra surengusi daug personalinių parodų ir dalyvavusi daugybėje grupinių parodų.
Marek Sobczak (Lenkija):
Tapybos kalba, kuri taip skiriasi nuo literatūrinės, yra pirmoji kalba. Todėl, kad pirmiausia pamatome dalykus ir tik paskui juos įvardijame. Tikriausiai dėl to autorius pirmenybę teikia pojūčiams ir emocijoms, o ne šaltiems stebėjimams ir analizei; taip nuolatinis nerimas pakeičiamas į kažką panašaus kaip fotoaparato objektyvas. Tokiu paprastu, bet radikaliu būdu autorius iš bejausmio faktų ir vaizdų registruotojo tampa emocijų, pojūčių ir refleksijų kolekcionuotoju.
Autorius gimė 1963 m.
1984–1990 m. studijavo Tapybos, grafikos ir skulptūros fakultete Poznanės valstybiniame dailės institute. 2012 m. Varšuvos dailės akademijos Tapybos katedroje apsigynė daktaro laipsnį „Egiptas, paslėptos sienos“. Intermedia SDS grupės įkūrėjas. 1991–1994 m. Suvalkuose įkūrė galeriją Chłodna 20 ir jai vadovavo. 2006 m. Varšuvos vaizduojamųjų menų festivalyje gavo antrąją premiją, 2018 m. – bronzos medalį „Už nuopelnus kultūrai“ – Gloria Artis. 1994–2000 m. dirbo Varšuvos laikraštyje „Gazeta Wyborcza“, 2000–2003 m. savaitraštyje „Wprost“, nuo 2003 m. – savaitraštyje „Polityka“.
Ervin Ćatović (Serbija):
Kurdamas autorius naudoja ne automatišką paviršiaus eskizavimą kaip pasąmonės psichogramos formą, o besitęsiančias ir tarpusavyje susijusias kaligrafines linijines struktūras, veikiančias kaip ženklai. Menininko atveju, jie yra forma judėjimo link to, kas įvyks toliau. Bandant prisiliesti prie nepaliečiamo ženklas virsta į dvipolę piktogramą, sujungiančia tapybos struktūras ir jų priemones bei išorinį sluoksnį. Dvipolių intymių piktogramų kūrimas yra autoriaus komunikavimo su giliais savo būties ir įvykių labirintais proceso būtinybė. Taigi, piktogramų forma lengvai juda pagal jas siejančius planus ir išraiškos sluoksnius, sublimuodama gyvenimo triukšmą, stipriais autorių impulsais įkūnydama gyvą aplinkos švytėjimą.
Autorius gimė 1966 m. Prištinoje, Kosove. Baigė studijas Dailės fakultete Prištinoje, kur taip pat įgijo magistro laipsnį. Daugiausia laiko dėl tolimesnės edukacijos praleido Italijoje ir Prancūzijoje.
Dirba kaip profesorius Menų fakultete Zvečano mieste, Prištinos universitete. Laikinai apsigyvenęs Kosovo Mitrovicos mieste. Jis taip pat yra nuolatinis profesorius Novi Pazaro Valstybinio universiteto Meno katedroje. Nuo 1999 m. ne pilną darbo dieną dirba kaip mokytojas Belgrado universiteto mokymo fakultete.
Yra surengęs 50 solo parodų ir dalyvavęs daugiau kaip 240 grupinių parodų gimtojoje šalyje ir užsienyje. Pelnęs daug apdovanojimų už savo tapybą ir piešinius, taip pat dalyvavo 19 prestižinių meno kolonijų.
Aneta Reviakina (Lietuva):
„Mano istorijos apie nieką. Tai labiausiai ir patinka tapyboje – ne autorius nori ką nors pavaizduoti ar deklaruoti, o drobė + dažai pavirsta nauju kūnu, kurio prieš tai nebuvo. Tai ir yra smagiausia.“
Autorė gimė 1979 m. Maskvoje, šiuo metu gyvena ir dirba Vilniuje. 1987 m. baigė Maskvos dailės mokyklą Nr. 1, 1989-1994 m. studijavo Vilniaus dailės akademijoje ir įgijo architektūros specialybės magistro laipsnį.
1995-2001 m. Kompiuterinio projektavimo ir architektūrinės grafikos dėstytoja VDA, architektūros katedroje, o taip pat architektūrinio projektavimo, kompozicijos ir kompiuterinės grafikos dėstytoja Vilniaus dizaino kolegijoje.
Autorė turi 20 metų praktikos architektūrinio projektavimo ir dizaino srityse. Tapyti pradėjo nuo 3 metų, pradėjusi lankyti piešimo būrelį Maskvoje Puškino vardo dailės muziejuje.
1994 m. yra surengusi tapybos parodą Vilniaus dailės akademijos galerijoje, 2020 m. surengė „Parodą ant tvoros“ Nr. 1, „Parodą ant tvoros“ Nr. 2, o 2022 m. – „Parodą ant tvoros“ Nr. 3.
Menininkė ir parodos kuratorė Lena Chvičija (Lietuva):
„Globalių mentalinių pokyčių laikais, etinių ir moralinių normų bei kitų pertrubacijų tarpsnyje „laimi“ tie autoriai, kurie įpratę viską iliustruoti, komentuoti, sublimuoti produktą. Deja, aš to nemoku, todėl galiu tik pabandyti siekti šviesos – sidabro.“
2020 m. Vilniaus dailės akademijoje įgijo Molbertinės tapybos restauravimo magistro laipsnį, 2004 m. Vilniaus pedagoginiame universitete – Dailės didaktikos magristro laipsnį. 2002 m. VPU baigė Dailės ir technologijų bakalauro studijas.
Nuosekliai tapo ir nuo 2008-ųjų kasmet rengia personalines parodas Lietuvoje ir užsienyje: Nyderlanduose, Lenkijoje, Serbijoje, Bulgarijoje, Moldovoje, Belgijoje, Egipte ir kt.
Nuo 2007 m. taip pat dirba kaip parodų, plenerų, tarptautinių projektų kuratorė.
