Gegužės 13 d.-birželio 1 d. veiks tapytojo Rimvydo Pupelio (MUTOS) paroda „Diena ir naktis Edeno soduose“.
Postmoderniu kubizmu ir siurrealistiniu prieskoniu išsiskiriantis MUTA parodoje pristatys naują seriją darbų, kurių centre – savi Edeno sodai, pilni gyvybės ir egzistencijos. Ant įprastos baltos ir juodos drobių nutapyti paveikslai – tai autoriaus minčių ir sapnų, kartais ir pernelyg gėdingų papasakoti, atspindys, nuoroda į dieninius ir naktinius išgyvenimus.
Biblijoje aprašyti Edeno sodai – vieta, kur knibžda gyvybė, auga gėrio ir blogio pažinimo medžiai, kur Adomas ir Ieva susigundė paragauti uždrausto vaisiaus.
MUTA, kaip sako pats, paveiksluose pasakoja apie savus gyvybės pilnus Edeno sodus – tuos, kuriuos mato per savo tvorą, kurie jam įprasmina visą gyvenimo ciklą.
„Aplink mane gyvybės pilna erdvė. Ir sodai visada ten, kur aš. Sodas – kaip ratas vežimo, kuriuo keliauju. Viskas prasideda nuo tvirtos akmens uolos. Keliaudami trupinam uolas į akmenis, akmenis – į dulkes. Ir sėklą savo dedam, ir kartu augam, žydim, dalinam vaisius tuštiems likimo vežimams, rūdim pavirstam, dulkėtais kauburiais, laiko gniaužtuose suakmenėjam“, – pasakoja menininkas.
Ant juodų drobių, kurias savo kūryboje dailininkas pasitelkė pirmą kartą, jis perkėlė sapnus, kurie čia lyg mozaikų trupiniai, bei visą arsenalą sudėtingų jausmų; juos įprasminti, kaip prisipažįsta autorius, buvo vidinis iššūkis.
„Sapnų ir pamiršti negali, ir papasakoti gėda. Priauginau paveiksluose savęs lyg Edeno soduos augmenijos. Pridžiūvo, pritrupėjo baimės, nevilties, atsisveikinimo ir ilgesio, pageltusių augalų, pridvėsusių gyvulių, – pasakoja MUTA. – Anksčiau tamsus drobių fonas pasitaikydavo, kai senus paveikslus uždažydavau tamsiu dažu, tačiau prietemos šviesoje išryškėdavo siluetai, nujaučiami vaizdai. O čia netikėtai prieš mane atsirado juoda, juoda, juoda drobė. Spalvos čia kitokios ir jų perteikiami jausmai kitokie. Ir aš turėjau tapti kitoks. Ar galima tapti kitokiu – ne baltu, ne skaidriu, o juodu, lyg rūgštis skvarbiu? Taip aš kūriau vidinę išbandymo kelionę. Kai kur spalvomis ir pasakojimais galima pamatyti, kaip pavargdavau nuo tos savigraužos ir rūgšties skonio.“
Paroda vyks iki birželio 1 d.
Adresas: Malūnų g. 6A-12, LT-01200 Vilnius.
Galerijos darbo laikas: II–V 13-19 val., VI 12-18 val.
– – –
Apie autorių:
MUTOS savitą braižą galime vadinti postmoderniu kubizmu su siurrelistiniu prieskoniu. Jis išsišoka vadinamosios lietuviškos ekspresionistinės mokyklos linijoje. Kubizmas į Lietuvą atkeliavo maždaug XX a. ketvirtajame dešimtmetyje su lietuvių, kurie studijavo ir stažavosi Prancūzijoje, banga.
MUTOS autoritetais buvo ir yra kubizmo tėvas Picasso, avangardinio kino krikštatėvis Jonas Mekas. Tapytojo pasaulėžiūrai būdingas flux‘iškas ribų tarp meno ir gyvenimo nutrynimas, kūrybą paskelbiant vieninteliu būties realybėje būdu.
Todėl autorius kuria ir poeziją, organizuoja meninius projektus, fotografuoja, užsiima grafika, performansais, teatro menu. Tačiau pagrindinė, svarbiausia ir ilgiausiai tobulinta MUTOS kūrybinė raiška – tapyba. Jo paveiksluose simbioziškai sugyvena nuojautos ir racionalusis pradas, dėmesys turiniui ir estetikai, nuoširdumas ir teatrališkumas, dekoratyvumas ir filosofinis gylis.
MUTOS drobės nėra literatūriniai, siužetiniai įvaizdinti pasakojimai. Stabtelėję, įsiklausę akimis matome linijų, formų, spalvų, šviesų ir erdvių ritmiką, kupiną dinamikos bei gyvasties, įkrautą prasme, esme, egzistencializmu. Intuityviam žinojimui nuolatos akomponuoja reflektavimas, analizė, apmąstymas. MUTA siekia įsigilinti į vis naujas meno rūšis, perprasti jų specifiką, pamatą.
Kiekviena forma, kiekvienas atspalvis, kompozicinė visuma įgauna simbolio statusą. Šie simboliai yra ne konkrečių idėjų kondensatai, bet abstrakčios nuorodos, aliuzijos į ontologinę sritį.
– Menotyrininkė Austėja Mikuckytė-Mateikienė