Kai meno dirbtuvių metu menininkai Rimvydas Pupelis (MUTA), Inga Noir Mrazauskaitė, Donara Manuk savo tapyba prisilietė prie nuogų kūnų, šie virto daugiasluoksnėmis nimfomis ir titanais.

Tapybos procesą fiksavęs sambūrio „Trys dienos“ įkūrėjas Saulius Kreišmonas nuotraukose atspindi vyravusią atmosferą ir leidžia tarytum žvilgterėti „pro rakto skylutę“. Progą virtualiai sudalyvauti kūrybiniame procese suteikia ir Romualdo Požerskio sukurtas video klipas, kuris veikia kaip pilnavertis meno kūrinys. Parodoje taip pat eksponuojamos projekto metu MUTOS kurtos kūno monotipijos, Donaros Manuk ir Ingos Noir Mrazauskaitės drobės.

Šių kūrinių visuma kviečia į meną žvelgti kaip į profesionalų žaidimą, o į kūną – kaip į natūralią meniškumu pasižyminčią duotybę. Nuotraukos kuria naują, mums dar negirdėtą mitologiją. Vyksta magiškos apeigos, kurių tikslas – išlaisvinti kūrybinį pradą iš kompleksų. Šioje parodoje prabylama apie atsakingą laisvę.

– Dailėtyrininkė Austėja Mikuckytė-Mateikienė

Parodos atidarymas: lapkričio 20 d., 18 val.

Paroda vyks iki 2018 metų gruodžio 22 dienos.

Įėjimas nemokamas.

Menotyrininkė Austėja Mikuckytė-Mateikienė apie parodą:

Šios kūno meno, fotografijų ir video parodos pavadinime neatsitiktinai suskamba aliuzija į Antikos mitologiją. Būtent šioje didingoje praeities kultūroje nuogas kūnas nebuvo tabu, gėda, taip pat nesisiejo su erotika.

Ypatingai Senovės Graikijoje vyravo nuogo kūno kultas. Tobulas kūnas graikams buvo ne tik portretinis atvaizdas, anatominė panašybė. Nuogu, tiesa, dažniausiai vyro, kūnu graikai suteikdavo formą, simbolį žmogiškumo ir dieviškumo tobulumui. Graikams frazė „sveikame kūne sveika siela“ buvo nepamainomas credo.

XX a. II pusėje nuogas kūnas mene nebuvo pageidaujamas – diegta sovietinė dorovė ir moralė, ugdytas padorus sovietinis pilietis. Modernistai per nuogą kūną dažnai išreikšdavo diktatūros prispausto piliečio pažeidžiamumą, t. y. nuogumas tapdavo apsauginio šarvo praradimo ar atsisakymo jį turėti simboliu (plg. Vinco Kisarausko „sulaužytos“ moterys).

Sąjūdžio ištakose, 1987 metais, išleistas fotomenininko Rimanto Dichavičiaus albumas „Žiedai tarp žiedų“. Jame išaukštintas nuogo moters kūno grožis, jis estetizuotas, romantizuotas. Į jį žvelgiama pagarbiai, moteris prilyginama deivei.

Postmodernus menas nuogą kūną „nuvainikuoja“ ir jį naudoja kaip socialinių, sociopolitinių, kultūrinių aktualijų nagrinėjimo teritoriją. Nuogas kūnas tampa medija feministiniams pareiškimams, identiteto, lyties sampratos performulavimui, politiniams protestams, vaidmenų šeimoje ir visuomenėje analizei (pvz.: S&P Stanikas) ir pan.

Šia paroda nesiekiama padaryti politinio pareiškimo, nesiekiama ir romantizuoti nuogo kūno. Čia vaizdais prabylama apie atsakingą laisvę. „Spalvingosios nimfos ir titanai“ – satelitinis sambūrio „Trys dienos“ projektas. Nuo 2015-ųjų metų veikiantis sambūris „Trys dienos“ – tai nepriklausoma meno iniciatyva, jungianti akto žanrui neabejingus  įvairaus amžiaus, išsilavinimo ir braižo Lietuvos tapytojus bei tarpdisciplininio meno kūrėjus.

Kasmet organizuojamų tapybos plenerų, trunkančių po tris dienas, rezultatai eksponuojami kiekvieną pavasarį vykstančioje sambūrio parodoje. Surengta daugiau nei 10 plenerų, kuriuose dalyvavo kelios dešimtys tapytojų. Sambūrio Trys dienos tikslas – demokratiškas tradicinio akto žanro permąstymas postmoderniame šiandienos kontekste. Sambūrio veiklos panoramoje iškilo nauja iniciatyva – kelių dienų išvykos į gamtą, pasineriant į tapymą ant kūno.

Ekspoziciją sudaro MUTOS (Rimvydo Pupelio), Ingos Mrazauskaitės ir Donaros Manuk kurti tapybos ant kūno eksperimentai. MUTA tapybą, kaip spalvų, potėpių ir kompozicijos kalbą, perkėlė ant kūnų. Šiuo atveju fotografijos yra daugiau dokumentavimo priemonė nei autonominiai meno kūriniai. Donara Manuk rinkosi kitą kelią – jos tapyba ant kūno vyko iš karto galvojant apie rezultatą nuotraukoje, apie kompozicijas ir spalvinius derinius planuojamų kadrų formate. Inga Mrazauskaitė apjungė abi šias meno sferas. Ištapytieji kūnai tapo savarankiški meno kūriniai, pažymėti atpažįstamu Ingos braižu – siurrealistiniu skruzdžių lakstymu ir minimalizmu.

Parodą papildo tapybinio proceso nuotraukos, perteikiančios vyravusią atmosferą, suteikiančios dinamikos, leidžiančios žvilgterėti „pro rakto skylutę“. Taip pat eksponuojamos MUTOS kurtos kūno monotipijos, Donaros ir Ingos projekto metu kurtos drobės. Progą virtualiai sudalyvauti kūrybiniame procese suteikia ne tik vyksmą fiksavusios nuotraukos, bet ir Romualdo Požerskio sukurtas video, kuris veikia ir kaip pilnavertis meno kūrinys.

Visi šie kūriniai, ekspozicinė visuma kviečia atsipalaiduoti, į meną žvelgti kaip į profesionalų žaidimą, o į kūną – kaip į natūralią meniškumu pasižyminčią duotybę. Didelis dėmesys skirtas estetiniam faktoriui, kai kurios nuotraukos tarsi kuria naują, mums dar negirdėtą mitologiją apie melsvą girių raganę, molinių rankų globą, dilgėlių laumės viralą… Vyksta magiškos apeigos, kurių tikslas – išlaisvinti kūrybinį pradą iš kompleksų.